Gegužės mėnesį Europos Komisija (EK) priėmė Bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją, kurios tikslas – sukurti bendrąją Europos Sąjungos (ES) rinką kibernetinėje erdvėje. Tai reiškia, kad net ir smulkiausias verslas skaitmeninėje erdvėje paslaugas galės teikti visiems ES gyventojams – apie 500 milijonų žmonių, o teisinė bazė skatins tokių verslų vystymąsi. Siekis puikus, tačiau kaip jį sėkmingai įgyvendinti?
Pagrindinis skaitmeninės rinkos variklis – startuoliai. Jie atranda vis naujų, ne visada į jau egzistuojančius teisinius rėmus telpančių, veikimo būdų. Paimkime du populiarius skaitmeninėje erdvėje atsiradusių startuolių pavyzdžius ir panagrinėkime, ko jiems reikėjo sėkmingam vystymuisi.
Pirmasis pavyzdys – „Uber“.
Tai programėlė, su kurios pagalba vartotojas gali lengvai rasti sau transportą iš taško A į tašką B. Skirtumas nuo paprasto taksi tas, kad „Uber“ vairuotojai dirba kaip laisvai samdomi paslaugų teikėjai, o tradicinio taksi vairuotojų veikla reguliuojama pakankamai griežtai. Didžioji dalis JAV gyventojų jau džiaugiasi „Uber“ teikiamomis paslaugomis. Tuo tarpu Europoje šios įmonės veikla stringa, nes susiduria su didžiuliu taksi rinkos ir valdžios pasipriešinimu. Prancūzijos Konstitucinė Taryba net nustatė, kad toks verslo modelis yra nelegalus, nes neatitinka taksi keliamų reikalavimų.
Valdžiai jau kontroliuojant taksi rinką, natūralu, kad po tuo pačiu sparnu norima pakišti ir „Uber“. Tokia kontrole siekiama įvairių rezultatų: apriboti taksi vairuotojų ar automobilių skaičių, užtikrinti vartotojų saugumą, komfortą. Deja, tokia kontrole ir licencijavimu retai kada šių tikslų pasieksi. Kas iš tiesų nutinka, tai išauga paslaugų kainos. Todėl ten, kur yra galimybė, vartotojai dažnai renkasi „Uber“, o ne tradicines, taksi paslaugas. EK pamoka čia paprasta: jei norima sukurti terpę, kurioje startuoliai galėtų vystytis, negalima jų reguliuoti taip, kaip senų verslo modelių. Besivystančius verslus tokia teisinė aplinka gali sužlugdyti dar labai ankstyvoje stadijoje.
Antrasis pavyzdys – tarpusavio skolinimo rinka, pvz., Lietuvoje veikianti savy.lt. Tarpusavio skolinimas vyksta pasinaudojant internetine platforma ar mobiliąja programėle, kuriose vieni žmonės skolina vieni kitiems pinigus. Kadangi tai yra visiškai naujas verslo modelis, joks teisinis reguliavimas jam nebuvo taikomas. Tačiau Lietuvos valdžia siekia šį verslą „įrašyti” į Vartojimo kreditų įstatymą. Vadinasi, Lietuvoje veikiančioms internetinėms tarpusavio skolinimo platformoms gali būti taikomas toks pats teisinis reguliavimas, kaip ir rinkoje jau įsitvirtinusioms greitųjų kreditų bendrovėms. Logika neaiški. Jei vienas žmogus asmeniškai paskolins kitam 20 eurų, tai viskas tvarkoje, o jei tai bus daroma per internetinę platformą, jau turės būti taikomas greitųjų kreditų teisinis reguliavimas?
Be to, niekam ne paslaptis, kaip neigiamai Lietuvoje žiūrima į greituosius kreditus, nors kritikuoti reikėtų prastą žmonių finansinį raštingumą ir neatsakingą skolinimąsi. Toks požiūris atsispindi ir Vartojimo kreditų įstatyme. Griežtinamos reklamos sąlygos, ribojamas palūkanų dydis, įvedami įvairūs terminai, kada bus išduodamas kreditas ir t.t. Visi šie reguliavimai apsunkina ir internetinių skolinimosi platformų veiklą.
Dabar įsivaizduokite, kad kokioje kitoje ES šalyje veikianti skolinimosi platforma norėtų plėstis Lietuvoje ir suteikti lietuviams galimybę skolintis iš, tarkime, airių, olandų, vengrų ar bulgarų. O jei ta pati įmonė norėtų teikti skolinimosi platformos paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje, kur teisinis reguliavimas dar kitoks? Tokiai įmonei savo veiklos modelį reikėtų pritaikyti taip, kad jis atskirose šalyse atitiktų skirtingų šalių teisinį reguliavimą. Tai pareikalautų ir laiko, ir darbo.
Abu aptarti startuoliai atsirado kaip alternatyvos jau griežtai sureguliuotoms taksi ir bankų rinkoms. Paslaugų proveržis atsirado būtent tada, kai valdžia dar nespėjo uždėti įstatyminių pančių. Paprasčiausias rinkos testas – vartotojų pasirinkimai – rodo, kad kasdieniame gyvenime šie reguliavimai nereikalingi. Jie tik padidina paslaugų kainas ir sumažina jų lankstumą. Būtent tai rodo sparti aptartų startuolių plėtra.
Ko iš šių pavyzdžių gali pasimokyti EK, norėdama „užkurti” bendrąją skaitmeninę rinką? Pagrindiniu taikiniu turėtų būti tinkama teisinė aplinka. Tai reiškia, kad, siekiant bendrosios skaitmeninės rinkos, būtina šalinti sudėtingas ir skirtingas atskirų šalių verslo reguliavimo taisykles. Jei EK nori startuolių vystymosi, nereikėtų skubėti jų sureguliuoti. Pirma, tokia pozicija leistų naujiems, pagreičio dar neįgavusiems, internetinio verslo modeliams sėkmingai vystytis. Antra, būtent minimalus naujų verslo šakų reguliavimas sukurtų vieningą teisinę aplinką. Internetinė įmonė, teikdama paslaugas savo šalyje, galėtų drąsiai plėsti veiklą kitur, nesibaimindama pasiklysti tenykštėse teisinėse džiunglėse.
