Nesvarbu, kaip baigsis Paryžiaus susitikimas dėl klimato kaitos, keletas esminių dalykų išliks nepakitę. Ir kalbu ne apie anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Klimato kovose svarbų vaidmenį atlieka ne faktai, o retorika; ne laipsniai Celsijaus ir tikimybės, o įsitikinimai ir pasaulėžiūra.
Konfliktai atsiranda tada, kai, kalbant apie klimato kaitą, ekonominę ar mokslinę logiką užgožia moralizavimas. Tuomet bet kokia rimta diskusija pavirsta farsu. Štai į ką reikėtų atkreipti dėmesį.
Pirma, ne visos kovos su klimato kaita priemonės veikia. Jos turi skirtingą poveikį ar net jokio poveikio. Kad ir ką nutartų Paryžiuje susirinkę žmonės, mes klimato negrąžinsime į ankstesnę būseną ir net nesustabdysime jo kaitos. Geriausiu atveju šiek tiek prislopinsime. Kitaip sakant, galbūt 2100-aisiais jūros lygis pakils ne 1 m, o 90 cm.
Antra, klausimas, kiek tai kainuos ir ar čia naudingiausia panaudoti išteklius (nuo investicijų iki energijos mokesčių), nėra amoralus ar neatsakingas. Atvirkščiai – labai reikalingas ir atsakingas. Kovos su klimato kaita priemonės kainuoja. Jei ištaškysime išteklius neveiksmingoms priemonėms, ne tik nuskurdinsime dabartinę kartą, bet ir nė kiek nepadėsime ateinančioms. Už tą sumą, kuri suplanuota šiek tiek sulėtinti klimato kaitą 2100-aisiais, badą pasaulyje būtų galima panaikinti per kelerius metus.
Jei sakote, kad ir kovai su badu, ir su klimato kaita reikia skirti lėšų, įvardykite sritis, kur mokesčių mokėtojų pinigų galima skirti mažiau. Priešingu atveju jūs esate politikas, niekaip nesugebantis subalansuoti biudžeto. Arba svajotojas, kuris galvoja, kad pinigai auga ant medžių. Beje, pinigai ant medžių nieko neišspręstų, tik sukeltų hiperinfliaciją. Bet čia jau kita tema.
Trečia, išlaidų patirs šiandienos karta. Žalą dėl klimato kaitos – ateities kartos. Kaip palyginti šiandienes išlaidas ir ateities žalą? Į pagalbą ateina ekonomikos mokslas su viena paprasta taisykle. 1 euras šiandien yra vertingesnis nei 1 euras rytoj ir nepalyginamai vertingesnis nei 1 euras po 100 metų. Vertės šiandien ir vertės rytoj skirtumas yra palūkanų norma. Nuo jos priklauso labai daug.
Imkime paprastą pavyzdį. Kiek šiandienos pinigais verti 1000 eurų, į jūsų sąskaitą įplauksiantys 2100-aisiais? Jei palūkanų norma 1 proc., tuomet 429 eurus. Jei palūkanų norma 5 proc., tuomet – tik 16. Kiek apsimoka investuoti, kad apsisaugotumėte nuo 1000 eurų žalos 2100-aisiais? Pirmu atveju ne daugiau kaip 429, antru – ne daugiau kaip 16 eurų. Skirtumas – net 26 kartai. Todėl drastiškai skiriasi ir vertinimai, kiek verta investuoti į kovą su klimato kaita.
Ketvirta, gal manote, kad įvykiai tolimoje ateityje yra taip pat žalingi kaip įvykiai artimoje ateityje? Ar kad mes turime moralinę atsakomybę šiandien investuoti net ir 1000 eurų tam, kad būsimos kartos nepatirtų 1000 eurų žalos? Tada jūs esate nenuoseklus. Mokslininkai yra gana užtikrinti, jog ateityje į Žemę trenksis didelis asteroidas ir sukels tokią katastrofą, prieš kurią klimato kaita atrodys kaip lengvas pasivaikščiojimas. Tačiau negirdėti raginimų investuoti šimtus milijardų į apsaugos nuo asteroidų sistemą.
Kur slypi nenuoseklumo priežastys? Manau, yra du esminiai veiksniai, dėl kurių ginčai nesiliaus nepriklausomai nuo Paryžiaus konferencijoje priimtų sprendimų.
Akcentavimas, kad dėl klimato kaitos kaltas žmogus, neproporcingai veikia dalies visuomenės sąmonę. Ugnikalnio išsiveržimas gamtai sukelia nepalyginamai daugiau žalos nei naftos išsiliejimas iš tanklaivio. Tačiau pirmu reiškiniu niekas per daug nesirūpina, dėl antro kyla pasipiktinimo ir įstatymų audra.
Be to, dalis planetos gyventojų yra šventai įsitikinę, kad žmogus per daug nutolo nuo gamtos. Keisčiausia, kad taip teigiančių buvo visais laikais. Vos žmogus aplinką sutvarkė taip, kad joje būtų ką valgyti ir nebeliktų tų, kas gali žmogų suėsti, pradėta virkauti apie prarastą rojų. Karlo May „Vinetu“ apie taurų laukinį vokiečius sužavėjo dar XIX a., Pokahonta stebino europiečius dar mūsų akimis laukiniame XVII a.
Pridėkime XX–XXI a. „new age“ filosofiją, ir Žemė tampa antropomorfizuota esybė, kuriai kančias kelia nuodėmingas žmogus. Net banaliausias ginčas – klimatas keičiasi natūraliai ar dėl žmogaus kaltės – tokią svarbą įgauna tik dėl moralinės dimensijos. Juk realybėje jokio skirtumo: jei uraganas sugriauna tavo namą, dėl to, kad uraganas yra „natūralus“, žala nesumažėja. Tačiau jei uraganas yra „atpildas“ už „žmonijos nuodėmes“, tada atrodo, kad reikia investuoti ne į stipresnes konstrukcijas, o į atgailavimą.
Į klimato kaitą reikia žiūrėti šaltai ir racionaliai. Be mistifikavimo, moralizavimo ir kvazireliginio tono. Priešingu atveju diskusijos niekada nesibaigs.
