Ar dar yra susigaudančių, kas šiuo metu vyksta mokesčių politikos srityje? Vieną dieną Vyriausybės projektų paketas įtraukiamas į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę, kitą – jau išimamas iš jos. Politikai dažnai kalba apie mokesčių stabilumo svarbą ir ypač pabrėžia jo įtaką pritraukiant investuotojų, deja, stabilumo šiandien trūksta.
Idėjų, kaip keisti mokesčius, yra daug, bet atrodo, kad įsisenėję skauduliai išliks ir po dabartinio mokesčių sistemos „remonto“ (jeigu jis įvyks).
Mažins simboliškai
Vienas didžiausių skaudulių yra tas, kad pagal darbo jėgos apmokestinimą viršijame Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Eurostato duomenimis, 2012 metais du trečdalius vidutinio darbo užmokesčio uždirbančio žmogaus mokesčių našta Lietuvoje sudarė 38,9 proc., kai ES šalių vidurkis – 36,7 procento. Blogąja prasme lenkiame ne tik Airiją (20,1), Jungtinę Karalystę (28,2) ir Nyderlandus (33,2), bet ir „gerovės valstybes“ Suomiją (36,7) bei Daniją (37). Tai reiškia, kad mokesčių naštą reikia mažinti visiems dirbantiesiems. Tačiau Vyriausybės teikiamuose įstatymų projektuose numatytas mokesčių naštos sumažinimas – tik simbolinis.
Kitas skaudulys – neteisingumas „Sodros“ sistemoje, kai vadinamosios lubos, viršutinė riba, yra taikoma išmokoms, bet ne įmokoms. Dėl šios priežasties esame ne tokie konkurencingi, Lietuvoje sunkiai sekasi sukurti daug geriau mokamų, aukštos kvalifikacijos darbo vietų. Šis neteisingumas „Sodros“ sistemoje jau seniai pripažintas ir suprastas, kad jį reikia pašalinti, pritarė ir mokesčių reformos darbo grupė, tad neaišku, kodėl galiausiai šis siūlymas pasimetė.
Dalis politikų tokią padėtį, kai nėra „Sodros“ įmokų viršutinių ribų, vadina solidarumu, tačiau, pavyzdžiui, uždirbantieji 10 tūkst. litų per mėnesį per visą savo gyvenimą tam solidarumui atriekia daugiau negu du trečdalius visų savo įmokų, o tai panašiau į konfiskavimą prisidengus solidarumu. Jeigu bijoma netekti biudžeto pajamų, galima įvesti aukštą „Sodros“ įmokų viršutinę ribą ir palengva ją žeminti. Tai būtų geriau nei tos ribos nebuvimas.
Mokesčių reformos darbo grupė siūlė šiuos skaudulius mažinti, tačiau kaip kompromisą mokesčių mažinimui siūlė mokesčių didinimą apmokestinant taupymo ir kapitalo prieaugio pajamas. Dabar Seimas ruošiasi svarstyti tik nedidelį darbo jėgos mokesčių mažinimą, bet didesnį kapitalo prieaugio apmokestinimą.
Taigi vėl iš gerų norų sumažinti mokesčius visuomenė gali sulaukti mokesčių didinimo.
Netruks paliesti visus
Jeigu viešąjį sektorių įsivaizduotume kaip namą, kuriame nuolat trūksta vandens, tai mokesčių didinimas tapatus didesniam vandens kiekio pumpavimui. Tačiau ir svarstomo „vandens“ kiekio didinimo gali neužtekti, tad jau po metų Seimas gali imtis automobilių apmokestinimo ir apmokestinamojo nekilnojamojo turto (NT) ribos mažinimo.
Beje, NT mokesčio ribos mažinimas yra puikus pavyzdys, kas gali nutikti apmokestinus 10 000 litų viršijančias palūkanų pajamas. Prieš porą metų Seimui priimant NT mokestį kalbėta, kad jį mokės tik turtuoliai „vilų“ savininkai, o šiandien svarstoma padaryti šį mokestį visuotinį, nes dabar surenkama nedaug lėšų.
Apmokestinant uždirbamas palūkanas teigiama, kad mokestį mokės tik kelis milijonus litų viršijančių indėlių savininkai. Jei taip, tai kam apskritai apmokestinti palūkanas – juk mokestį mokės tik saujelė žmonių? Atrodo, jog tai daroma tam, kad biudžetui dar kartą pritrūkus lėšų apmokestinamų palūkanų dydžio kartelė būtų nuleidžiama, kol ilgainiui šį mokestį mokėtų visi taupantys gyventojai (jeigu tokių dar liks). Tad stambių indėlių savininkų apmokestinimas tėra dūmų uždanga siekiui po poros metų apmokestinti kiekvieną iš palūkanų uždirbtą litą.
Lėšų vis tiek negana
Tačiau tuo Seimo svarstomų mokesčių didinimo sąrašas nesibaigia. Į jį patenka ir tabako bei alkoholio akcizų didinimas. Lyg to būtų negana, ką tik įregistruotas ir progresinio gyventojų pajamų apmokestinimo projektas. Stabtelėkime ir prisiminkime, kokie mokesčiai buvo padidinti per pastaruosius penkerius metus?
Du kartus buvo didintas pridėtinės vertės mokestis, panaikintos PVM lengvatos, pakelti kuro, alkoholio ir tabako akcizai, padidintas pelno mokestis (tiesa, vėliau sumažintas), socialinio draudimo įmokomis apmokestintos autorinės pajamos, du kartus didinti mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, pakeltas žemės mokestis (ypač apleistai žemei), apmokestintas 1 mln. litų viršijantis gyventojų nekilnojamasis turtas.
O sumažinti per šiuos penkerius metus buvo tik gyventojų pajamų mokestis ir pelno mokestis (kuris prieš tai buvo padidintas).
Nepaisant akivaizdžios mokesčių didinimo persvaros, biudžetui vis tiek negana. Nesvarbu, kiek papildomo „vandens” pumpuojama iš pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos dalies į viešojo sektoriaus „namą“, jame „vandens” vis trūksta, o trūkumą vis skausmingiau jaučia ir privatus sektorius.
Valstybinė mokesčių inspekcija pradėjo naudotis „Google Maps Street View“, kad atrastų tinkamai nedeklaruotą nekilnojamąjį turtą. Iš jo savininkų išieškota 300 tūkst. litų. O, kad šitiek pastangų būtų sutelkta siekiant atrasti neefektyviai išleidžiamas biudžeto lėšas! Čia galima būtų sutaupyti ne 300 tūkst., ne 3 ir net ne 30 mln. litų. Bet jeigu susekti ir nustatyti neįvykdytas mokestines prievoles gana lengva, tai įrodyti netinkamą biudžeto lėšų panaudojimą – daug sudėtingiau. Tai parodė Valdovų rūmų ar projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ikiteisminiai tyrimai.
Taigi visas dėmesys nepelnytai nukreiptas į biudžeto pajamas, o ne į jo išlaidas. Taigi, kad ir kiek mokesčiai būtų keliami, lėšų vis tiek negana. Greičiausiai „vandens” viešojo sektoriaus „namui“ trūksta ne dėl to, kad per mažai į jį patenka, o dėl to, kad jis prasisunkia per kiaurus vamzdžius ir ne visuomet pasiekia tikslą. Tad papildomas pumpavimas nėra protingiausias sprendimas. Peršasi išvada, jog pirmiausia reikia sutaisyti „vamzdžius”, kad į biudžetą patenkančios lėšos būtų panaudojamos maksimaliai efektyviai. Taip pat reikėtų susilaikyti nuo naujų skylių darymo, pavyzdžiui, nacionalinio stadiono statybų ar savivaldybių oro linijų kūrimo. Atlikus kruopštų „remontą” gali paaiškėti, kad ir turimo „vandens” – daugiau nei reikia.
