Vos dar ne praeitos kadencijos valdžia džiūgavo ir pasakojo apie tai, kaip Lietuva „pirmininkaus Europai“, kaip tai yra puiki galimybė iškelti Lietuvos interesus, pasiekti rezultatų, garsinti šalį ir t.t. Ministerijos prisisamdė papildomo personalo. Vienoje nesenoje diskusijoj, ar reikia didinti akcizus, vienos ministerijos argumentas buvo: „Žinoma. Reikia pinigų. Juk pirmininkaujame“.
Tuo pat metu kiti, įskaitant ir valdžios atstovus, pradėjo gesinti euforiją: „Pirmininkavimas,“ sako jie, „tai tik veiklos organizavimas. Pirmininkaujančiai šaliai net nedera „stumti“ savo pozicijos. Pirmininkaujanti šalis turi būti objektyvus diskusijos organizatorius“. Tai kaip čia yra iš tikrųjų?
Realybė bazuojasi tarp šių dvejų polių. Kalbant apie Lietuvos garsinimą, paklauskite savęs, ar pastarąjį pusmetį ypatingai daug girdėjote apie Airiją? O gal galite pasakyti, kas pirmininkaus po Lietuvos?
Kalbant apie organizatoriaus vaidmenį, ar turime asmenybių, sugebėsiančių sumaniai pirmininkauti? Skaityti tarp eilučių ir oficialių kalbų, suprasti tikruosius šalių narių interesus, identifikuoti šalių-narių neformalias koalicijas, sugebėti įterpti Lietuvos interesą, ir, atėjus tinkamam momentui, pasinaudoti pirmininkaujančiojo vaidmeniu?
Daug svarbesnis klausimas – koks yra tas Lietuvos interesas visame ES Taryboje svarstomų klausimų spektre? Kokia Lietuvos pozicija yra pvz., ekonominės ir pinigų sąjungos, bankų sąjungos, tarpbankinių atsiskaitymų reguliavimo ar tabako direktyvos? Ir, kodėl, Lietuvos pozicija vienu ar kitu klausimu yra tokia, kokia yra? Kas ją suformulavo? Ar pozicija bent derinta su piliečiais? Tai nėra tušti klausimai. Lietuva kenčia nuo daugybės nepalankių ES direktyvų, pvz., akcizo mokesčių nustatymo. Vietinė valdžia tik skėsčioja rankomis: „taip liepia ES“. Per šį pusmetį priimti Lietuvai nepalankūs sprendimai gali pradėti veikti kad ir po penkių metų. Ar tada atsakymas irgi bus „Nieko negalime padaryti, taip nusprendė ES“.
Lietuvoje žmonės nesidomi ES reikalais. Bet valdžia nieko ir nedaro, kad žmonės domėtųsi. Elementarus pavyzdys: Seimo Europos reikalų komitetas, t.y. tas, kuriame pristatoma ir derinama Lietuvos pozicija ES klausimai, labiau nei koks kitas, yra pamėgęs uždarus posėdžius. Informacija viešumoje ypač ta, kuri yra talpinama pačios ES iniciatyva jau būna suformuluota tendencingai ir taip „nupudruota“, kad primena sovietmetį ir kelia žiovulį.
Tai turi dvi pasekmes. Pirma, atsiranda demokratijos deficitas, o tai mažina ES sprendimų legitimumą. Antra, ES klausimus svarstant tik biurokratinį – technokratinį lygmenyje ir nederinant jų su visuomene, sprendimai paprastai būna mažiau pagrįsti, mažiau išmintingi, mažiau naudingi Lietuvai. Visa tai – puiki dirva euroskeptikams.
Didžiausia ir ilgalaikė pirmininkavimo nauda būtų didesnis Lietuvos piliečių įtraukimas į ES reikalus. Tuo pirmiausiai turi imtis tie, kam Europos projektas iš tikro rūpi.
