Konkurencija priverčia rinką veikti, o verslininkus tiekti geresnes ir efektyvesnes paslaugas. Šis principas labai paprastas – kai klientai gali rinktis, kokią paslaugą pirkti, jie pirks tą, kuri jų nuomone bus geresnė. Tačiau ne visose srityse konkurencija yra įsileidžiama. Konkurencijos labiausiai nemėgsta įsileisti ir jai labiausiai priešinasi ne verslas, bet valstybinės ir savivaldybių įmonės.
Kai rinkoje yra konkurencija, mes galime pasirinkti tarp kelių skirtingų paslaugos tiekėjų. Rinkoje tokia situacija yra norma – šalia vienos parduotuvės dažniausiai galime rasti ir kitą, o tuo pačiu produktu dažniausiai prekiauja keletas tiekėjų. Dėl to verslininkai yra priversti varžytis vieni su kitais. Kai klientai renkasi tai, kas jiems atrodo geriausia, verslininkas, kurio prekės ir paslaugos yra prastesnės arba brangesnės nei konkurentų, greitai praranda visus klientus, o ilgesnį laiką nepelningai dirbantis verslas žlunga. Tokia yra verslo pasaulio realybė ir dėl to jis visada siejamas su rizika ir sunkiu darbu – jame verslininkai atsipalaiduoti negali niekada.
Vartotojai rinkdamiesi pas kurį verslininką apsipirkti, rodo kokios prekės ar paslaugos jų nuomone vertingesnės, kurie paslaugų tiekėjai turi išlikti, o kurie ne. Dėl konkurencijos ir vartotojų galimybės rinktis, prastai veikiantys verslininkai žlunga, o geri sulaukia sėkmės. Dėl to konkurencija mūsų valstybėje yra saugoma tiek įstatymuose, tiek Konstitucijoje. Tačiau ten, kur viena valstybės ranka duoda, kita visada atima. Nors konkurencija ir pasirinkimo laisvė saugoma tarp verslininkų, ten kur paslaugas teikia valstybinės ar savivaldybių įmonės, konkurencija labai greitai išnyksta arba būna išnaikinama.
Pati konkurencija yra naudinga ne paslaugų tiekėjams, bet jų vartotojams. Verslininkai mielai pašalintų visus konkurentus ir ramiai dirbtų nustatydami jiems patinkančias kainas. Tačiau verslininkai to padaryti negali, nes galios išnaikinti konkurentus jie tiesiog neturi. Tą padaryti vien pinigų pagalba būtų praktiškai neįmanoma: reikėtų ne tik supirkti visas konkuruojančias įmones, bet reikėtų išpirkti visas vietas, kur galėtų atsirasti potencialūs konkurentai. Konkurenciją lengviausia sunaikinti ne ekonominėmis, bet politinėmis priemonėmis – paprasčiausiai konkurentų veiklą uždraudžiant, ar įstatymais rinką iškreipiant taip, kad joje būtų neįmanoma pelningai dirbti.
Ryškus pavyzdys – dabartinė viešojo transporto reforma Vilniaus mieste. Ilgą laiką šioje srityje viena šalia kitos veikė tiek savivaldybės, tiek privačios įmonės. Tačiau konkurencijos sąlygos tarp viešųjų ir privačių vežėjų nėra lygios: savivaldybė nustato bilietų kainas ir leidžia privatiems vežėjams dirbti tik tam tikruose maršrutuose. Todėl privatūs vežėjai negali nei nustatyti konkurencingų bilietų kainų, nei vežioti keleivius ten, kur jiems to labiausiai reikia. Net ir tokiomis sąlygomis dirbantys privatūs vežėjai sugebėjo dirbti pelningai, o SĮ „Susiekimo paslaugos“ skola vienu metu buvo išaugusi iki 170 mln. Lt. Aišku, savivaldybės įmonės vadovai galėtų kontraargumentuoti, kad skola (ar jos dalis) susidarė dėl to, kad įmonei yra skolinga savivaldybė, nesumokanti subsidijos už lengvatinių keleivių vežimą. Galbūt. Bet tai yra greičiau dar vienas įrodymas, kodėl paslaugos pirkti ir paslaugą teikti neturėtų ta pati institucija, t.y. savivaldybė.
Savivaldybės sprendimu nuo liepos pirmosios dienos privačių vežėjų viešajame transporte turi nelikti. Taip valstybė konkuruoja su verslu – tiesiog atima iš jo galimybę dirbti, o veiklos nenutraukiantiems gresia baudos, bausmės ir gal net kalėjimas. Tokiomis priemonėmis konkuruojančių verslininkų veikla tikriausiai labai greitai pasidomėtų policininkai. Tačiau valstybinėms įmonėms tokie konkurencijos metodai yra norma. Jei nepavyksta verslininkų nukonkuruoti ekonominėmis priemonėmis – paslaugų kaina, kokybe ir geresniu aptarnavimu, pasitelkiamos politinės priemonės – draudimai, reguliavimas ir baudos.
Viešojo transporto reforma Vilniuje sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio ir komentatorių dėl to, kad keleiviams bus pridaroma daug nepatogumų, ir bus sužlugdytas sėkmingai veikęs ir klientų poreikius atitinkantis verslas. Tačiau reikia nepamiršti, kad dėl tokių savivaldybės veiksmų nukenčia daug daugiau – čia pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtinti sąžiningos konkurencijos ir ūkinės laisvės principai, bei parodoma, kad politikų norai gali peržengti valstybės įstatymus ir net Konstitucijos principus.
Privatūs vežėjai jau paskelbė, kad jie nepaisydami savivaldybės grasinimų po liepos pirmos dienos ir toliau dirbs kaip dirbę. Kaip į tai reaguos savivaldybė dar pamatysime. Jei savivaldybė pasirinks kovoti su jais baudomis, draudimais ir jėga, pamatysime kaip valstybės įmonės „konkuruoja“ su verslininkais ir kaip veiklos laisvė po truputį išstumiama iš mūsų valstybės. O visos laisvės yra prarandamos ne iš karto, bet po truputį