Yra keletas priežasčių, kodėl dalijimosi ekonomika turi stiprų ekonominį pagrindą. Pirma, ji leidžia efektyviau panaudoti išteklius, kurie antraip būtų panaudoti tik iš dalies. Pvz., naudojantis dalijimosi ekonomika tas pats automobilis gali būti panaudotas pavėžėti daugiau keleivių, o kambarys – apgyvendinti daugiau žmonių. Dalijimosi ekonomika į rinką pritraukia daugiau rinkos dalyvių. Dabar bet koks žmogus, turintis nenaudojamą kambarį ar automobilį ir laiko, gali konkuruoti su viešbučiais ar taksi.
Antra, dalijimosi ekonomikoje naudojamos technologijos sumažina sandorių sąnaudas. IT platformos padeda žmonėms daug lengviau rasti reikiamus paslaugų teikėjus, nereikia atskirai su jais derėtis, stebėti ir vertinti jų siūlomų prekių ar paslaugų kokybės. Už juos tai padaro dalijimosi ekonomikos rinką organizuojančios įmonės. Tai prisideda ir prie informacijos asimetrijos rinkoje mažinimo, kai vartotojas turi nepakankamai žinių apie pardavėjo patikimumą. Dalijimosi ekonomikos platformos diegia pirkėjų ir pardavėjų vertinimo sistemas, kurios leidžia pirkėjams suteikti atgalinį ryšį apie paslaugų kokybę. Tai puikus pavyzdys, kaip vartotojų apsauga gali būti užtikrinama be valstybės įsikišimo ar reguliavimo.
Svarbu ir tai, kad dalijimosi ekonomika leidžia uždirbti papildomų pajamų net iš tokių veiklų, kurios daugeliui anksčiau buvo sunkiai prieinamos. Teikti transportavimo, apgyvendinimo ar daiktų nuomos paslaugas gali kiekvienas, tam nebereikia investuoti tūkstančių ar milijonų. Dalijimosi ekonomika leidžia praktiškai kiekvienam tapti verslininku keliais telefono spustelėjimais.
Dėl šių priežasčių dalijimosi ekonomika neišvengiamai plėsis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau tai, ar sugebėsime pasinaudoti visa jos teikiama nauda, ar sugebėsime būti šio „prekių ženklo“ smaigalyje, labai priklausys nuo to, kaip į dalijimosi ekonomiką žiūrės reguliuotojai. Ar jie matys dalijimosi ekonomikos vartotojams teikiamą naudą. Arba norės tik kuo greičiau ją sureguliuoti, įžvelgdami grėsmę, kylančią iš šiam sektoriui taikomo mažesnio reguliavimo, palyginti su įprasta veikla.
Tam tikrų nerimą keliančių tendencijų bandant sureguliuoti dalijimosi ekonomiką jau matyti. Pvz., praėjusiais metais priimtame Vartojimo kredito įstatyme numatyta, kad per tarpusavio skolinimo platformas galima žmogui investuoti per metus ne daugiau nei 5.000 Eur. Kodėl? Tiesiog. Kad būtų „saugiau“. Reikia suprasti, kad vienodai sureguliuoti tiek tradicinę, tiek dalijimosi ekonomiką nėra siekiamybė, jei tai reikštų, kad pastaroji nebegalėtų gyvuoti ar būtų smarkiai apribota jos plėtra. Dalijimosi ekonomika yra tokia patraukli dėl to, kad jos nekamuoja perteklinis reguliavimas, kuris lemia didesnes kainas, tradicinės ekonomikos sustabarėjimą. Jei siekiama reguliavimą suvienodinti, darykime tai mažindami, o ne didindami suvaržymus.
