Žmonės iš Lietuvos važiuoja ne dėl to, kad čia ypač blogai. Tiesiog Vakarų Europos šalyse yra geriau. Vakarai – turtingesni, net ir už panašų darbą neretai mokama daugiau nei pas mus.
Pastarajame fakte nėra jokio ekonominio paradokso. Didesnėse rinkose daugiau galimybių ir pasirinkimų. Bendrojoje rinkoje produktų kainos susilygina greičiau už darbo užmokestį. Alabamos ir Niujorko gyventojų atlyginimai skiriasi labiau nei mėsainių kainos šiose valstijose. Vakarų Europą mes vejamės. Bet prisivyti turtingiausią regioną per 26 metus yra nerealu. Net ir dabartinis rezultatas – iki 75 proc. ES bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamąją galią) nėra prastai. Tačiau tikėtis, kad „tuoj tuoj“ pavysime, yra svajonė. O svajonės pildosi ne taip sparčiai.
Tad emigracija greitu laiku nesustos. Žmonių, visa laimė, nebeuždarysi už spygliuotos vielos užtvarų. Ką daryti?
Pirma, reikia pasiruošti scenarijui, kad mokesčių mokėtojų gretos retės. Vadinasi, būtina sumažinti ir efektyvinti valstybės aparatą, viešąjį sektorių. Žinoma, tai reikėtų daryti net ne dėl emigracijos – to imtis skatina besikeičiantis pasaulis ir technologijos. Bet jei mažėja gyventojų, ir valdininkų, tarnautojų, mokyklų, ligoninių, kultūros namų reikės mažiau. Galima priešintis pertvarkoms ir rengti mitingus, ieškoti užtarėjų Seime, bet realybės tai nepakeis. Moksleivių, klientų ir gyventojų nuo to nepadaugės. Nesiryžus pertvarkoms, vis menkesnis mokesčių mokėtojų būrelis turės mokėti už viešąjį sektorių.
Sakote, „atsibodo reformos“? Visos reformos, tikros ar imitacinės, kol kas buvo nepakankamos. Valdininkų vis dar nemažėja, vienam mokytojui tenka kone mažiausiai mokinių visoje ES, o lovų ligoninėse turime dvigubai daugiau už gerokai turtingesnę Švediją.
Mums pasisekė ir gavome geras kortas: esame NATO, ES ir Vakaruose. Buvusios SSRS šalys – ne. Dalis jų žmonių nori gyventi ir kurti Lietuvoje.
Antra, pripažinti, kad tikrai nesusigrąžinsime didesnės dalies emigravusių. Kitose šalyse gerovę susikūrusiems, sėkmingai prigijusiems mūsų piliečiams vėl viską mesti ir grįžti nelabai yra dėl ko. Iš Lietuvos regionų į Vilnių išvykę žmonės retai kada grįžta gyventi į gimtąjį kaimą. O juk parvykti iš Londono ar Dublino – dar radikalesnis žingsnis.
Todėl reikia imigracijos. Ne bet kokios. Ne nekontroliuojamos ar neplanuojamos. Reikia protingos ir savanaudiškos imigracijos. Sąmoningai atsirenkant žmones, norinčius dirbti ir kurti Lietuvoje. Neprošal būtų dar ir kultūrinis panašumas, gebėjimas susikalbėti su vietos gyventojais. Tik kur rasti tokių svetimšalių?
Ukrainoje, Moldovoje, Baltarusijoje ar net Rusijoje. Ten tikrai yra žmonių, kurie mielai dirbtų Lietuvoje, čia atsivežtų šeimas, gyventų ar net ilgainiui taptų piliečiais. Jau dabar šalyje gausu įmonių, atidėjusių plėtros planus, kol atvyks darbuotojų. Atvažiuos ne už vergišką atlyginimą ar „juodadarbiai“, kaip mėgsta piešti oponentai. Normalių žmonių, už lietuvišką 600 eurų atlyginimą. Nes vidutinė alga Moldovoje yra 190, Ukrainoje – 145 eurai.
Baimės apie iš lietuvių atimtas darbo vietas nepagrįstos nei logika, nei faktais. Kuo daugiau dirbančių, tuo daugiau galima sukurti, plėsti įmones ir t. t. Verslas juk kuria materialinę gerovę, o ne dalijasi tuo, kas jau sukurta. Be žmonių stovinčios staklės yra mūsų praradimai nesukurtos vertės ir negautų mokesčių pavidalu.
Atvykėliai atims darbo vietas iš mūsų? Pažiūrėkime. Laisvų darbo vietų daug, o norinčių ir galinčių dirbti – mažai. Vien sausį atsirado 21 tūkst. naujų darbo vietų. Įsidarbino apie 12 tūkst. žmonių. Iš jų – vos apie 750 užsieniečių. Jų skaičių būtų galima padidinti dešimteriopai ir vis tiek dar liktų laisvų darbo vietų.
Todėl skrajutes „atvykite į Lietuvą“ reikia dalyti ne pabėgėlių stovyklose (kaip planuoja mūsų valdžia), o Baltarusijos, Ukrainos ar Moldovos gamyklose. Reikia išnaudoti savo patrauklumą, kol jo dar turime. Mums pasisekė ir gavome geras kortas: esame NATO, ES ir Vakaruose. Buvusios SSRS šalys – ne. Dalis jų žmonių nori gyventi ir kurti Lietuvoje.
Tiesą pasakius, dėl protingos imigracijos valdžiai nereikia pajudinti nė pirštelio. Lietuvos įmonės pačios susiranda darbuotojų, juos čia atveža, parūpina, kur gyventi. O ką daro mūsų biurokratai?
Reguliuoja, kelių kvadratinių metrų turi būti užsieniečio butas, „rūpinasi“, kad jis nebūtų „per brangus“. Migracijos įstaigos ruošiasi tikrinti, ar įmonės turi migracijos įstaigų išduotų dokumentų popierines kopijas.
Jei neįtikina ekonominiai argumentai, pagalvokite apie politinius. Kas geriau parodytų piktajam Rytų kaimynui mūsų pranašumą, nei čia plūstantys dirbti buvusios SSRS piliečiai. Žinutė būtų aiški: Lietuvoje – geriau.
Gediminas rašė laiškus ir kvietė svetimšalius į Lietuvą. Laikas atgaivinti šią tradiciją.
