Finansų ministerija jau dėlioja 2017 metų biudžeto projektą. Kaip gyvensime kitąmet, visuomenei žadama pristatyti rudenį. Tačiau projekto rengėjai jau dabar dalija pažadus ir yra priėmę tam tikrus įsipareigojimus dėl 2017-ųjų biudžeto. Ko tikėtis? Ar bus pagaliau įgyvendinti metai iš metų vilkinami pažadai?
Pirmas pažadas: mažinti valdymo išlaidas. Pažadą taupyti valdžia davė pavasarį patvirtintu specialiu nutarimu. Jame teigiama, jog visoms iš biudžeto išlaikomoms įstaigoms, išskyrus Krašto apsaugos ministeriją, valdymo išlaidos bus mažinamos 5 procentais. Tokių pažadų būta ir anksčiau. Tačiau valdymo išlaidos kaip nemažėja, taip nemažėja.
Priešingai, Finansų ministerijai pradėjus diskusijas dėl kitų metų biudžeto, asignavimų valdytojai kitąmet užsiprašė net 1,8 mlrd. eurų daugiau negu šiemet. Ministrė džiūgauja, kad vėliau ta pinigų suma sumažėjo keturis kartus – iki 430 mln. eurų. Tačiau apie kokį išlaidų karpymą 5 proc. kalbama, kai institucijos prašo beveik puse milijardo eurų daugiau nei šiais metais?
Žinoma, pakreipti derybas išlaidų mažinimo, o ne didinimo link, dar yra laiko. Tik ar užteks ryžto rinkimų metais numalšinti institucijų apetitą?
Antras pažadas: subalansuoti biudžetą. Šiemet Vyriausybės patvirtintoje Lietuvos stabilumo programoje numatyta, kad 2017-aisiais biudžetas bus subalansuotas (t. y. išleisime tiek, kiek surinksime pajamų), o 2018 ir 2019 metais – perteklinis (išleisime mažiau, negu surinksime). Pažadą subalansuoti biudžetą girdime jau ne pirmus metus.
Prieš trejus metus nauja valdžia tvirtino, kad „2016-aisiais biudžeto pajamos viršys išlaidas“. Pernai ta pati valdžia turėjo pripažinti, jog pažadai ir liko tik pažadai, esą juos įvykdyti ketinama 2017 metais. Todėl dabar sunku tikėti, kad bus laikomasi žodžio. Nors mokesčių kasmet surenkama vis daugiau ir pajamų augimas yra puiki proga subalansuoti biudžetą, valdžia ja nesinaudoja, o biudžeto skylė dėl neatsakingo išlaidavimo tik didėja.
Analizuojant bendras valstybės išlaidas kasmet matoma ta pati tendencija: valstybės išlaidos didėja, t. y. brangsta viešosios paslaugos – socialinės, sveikatos, švietimo, valdymo, gynybos ir kitos. Išlaidų didėjimas pats savaime nebūtų labai blogas dalykas, tačiau ne tuo atveju, kai jos auga sparčiau negu ekonomika ir biudžeto pajamos arba kai jų didėjimas yra nepagrįstas.
Juk politikai prigalvoja įvairiausių priemonių, tik prieš tai neįvertina, kiek šios kainuos, ar negalima jų finansuoti esamais mokesčių mokėtojų pinigais, t. y. išlaidas ne didinant, bet perskirstant. O kur dar įvairūs švaistymo atvejai, kai už mokesčių mokėtojų pinigus per viešuosius pirkimus įsigyjamos brangesnės prekės ir paslaugos negu rinkoje, kai išlaikomas neefektyvus biurokratinis aparatas ir viešojo sektoriaus įstaigų tinklas, finansuojamos nuostolingos valstybinės įmonės ir t. t. Tai nekelia pasitikėjimo, priešingai, rodo neatsakingą požiūrį į valstybės finansus. Esant tokiai situacijai apie subalansuotą biudžetą sunku kalbėti.
Trečias pažadas: nedidinti valstybės skolos. Finansų ministrės žodžiais, kitąmet nesirengiama didinti valstybės skolos. Tokį ryžtą reikia sveikinti. Juolab kad valstybės skola ir jos tvarkymo išlaidos kasmet tik didėja. 2015-ųjų pabaigoje skola sudarė 15,8 mlrd. eurų, arba 42,5 proc. BVP. Šiais metais Vyriausybė planuoja skolintis iki 1,7 mlrd. eurų, o už palūkanas atseikėti net 620 mln. eurų (panašiai tiek, kiek skiriama krašto apsaugai). Jei skolinimosi apetitas toliau nemažės, finansinė našta sunkės ne tik šiai, bet ir būsimai mokesčių mokėtojų kartai.
Ketvirtas pažadas: neįvesti naujų mokesčių. Svarstant kitų metų biudžetą apie naujus mokesčius nekalbama. Ir nors jie neplanuojami, vis dar girdime apie automobilių, nekilnojamojo turto mokesčius. Diskusijoms šiek tiek aprimus norėtųsi tikėti, kad gyventojams mokesčių našta nedidės. Tačiau ankstesnių metų patirtis liudija ką kita.
Dėl didėjančių išlaidų valdžia kasmet vis labiau linkusi apkrauti gyventojus mokesčiais. Štai kad ir pernai patyliukais padidinti būsto ar akcijų pardavimo mokesčiai, akcizai, sveikatos draudimo mokestis, pajamų mokestis už verslo liudijimą. Ir vis dėlto tai vienas realesnių pažadų, nes rinkimų metais nepopuliarių sprendimų greičiausiai niekas nesiims įgyvendinti.
Penktas pažadas: didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Vyriausybė žada kartu su biudžetu svarstyti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), t. y. nuo kitų metų jį pakelti iki 310 eurų (dabar yra 200 eurų). Kartu bus didinamas NPD už kiekvieną vaiką – nuo 120 eurų iki 200 eurų. Pažadas geras, nes mažiausiai uždirbantys žmonės gaus daugiau pajamų. Tačiau būtų dar geriau, jei NPD būtų prilygintas minimaliai algai. Kitaip sakant, kad siektų 380 eurų, t. y. būtų toks, koks dabar yra minimalus atlyginimas.
Minimalią algą gaunantiems darbuotojams nereikėtų mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Dėl to žmonės daugiau uždirbtų. Visi penki pažadai labai sveikintini. Visų pirma dėl to, kad mokesčių mokėtojų pečių neslėgtų didesnė mokesčių našta tiek dėl augančių išlaidų finansavimo poreikio, tiek dėl didėjančios valstybės skolos ir dar didesnio lėšų poreikio ją grąžinti. Neįvedus naujų mokesčių ir pakėlus NPD, žmonių kišenėse liktų daugiau pinigų.
Šių pažadų laikymasis padidintų gyventojų pasitikėjimą valdžia. Beje, panašių, tačiau taip ir neįgyvendintų pažadų būta ir ankstesniais metais. Nors įsipareigojimai išdėstyti įvairiuose nutarimuose ir programose, jokios atsakomybės už jų nevykdymą nėra numatyta, o tai neįpareigoja jų laikytis.
