Valdžia į rinką kišasi teisindamasi įvairiomis jos ydomis. Sakoma, kad žmonės pernelyg trumparegiai, todėl valstybė privalo pasirūpinti jų ateitimi ir versti juos dalyvauti socialinio draudimo sistemoje. Teigiama, kad gyventojai linkę prisiskolinti negalvodami apie padarinius, todėl valdžia turi nuspręsti, kam galima duoti kreditą, o kam – ne. Girdėta, ar ne? Valdžia dažnai šių problemų ne tik negali išspręsti. Ši jas pati ir kuria.
Pinigai, kadaise natūraliai atsiradę rinkoje kaip mainus palengvinanti priemonė, šiandien yra valstybės ir centrinių bankų rankose. Pinigų leidimo valdžios monopolis teisinamas tuo, kad centriniai bankai, didindami pinigų kiekį ir reguliuodami palūkanų dydį, skatina augti ekonomiką, padeda ūkiui išvengti nuosmukių ar juos sušvelninti.
Tačiau vienas centrinių bankų veiklos ir pinigų politikos padarinių yra nuolatinė infliacija, t. y. augantis pinigų kiekis ir kainos. Pavyzdžiui, Europos centrinis bankas siekia, kad kainos euro zonoje kiltų apie 2 proc. per metus.
Gali pasirodyti, jog tai nedaug, tačiau ekonomikos produktyvumui nuolat kylant, kad pasiektų vidutinį kainų prieaugį, centrinis bankas pinigus turi spausdinti gerokai sparčiau nei 2 proc. per metus. Nuo euro banknotų įvedimo 2002 m. bendras pinigų kiekis padidintas daugiau kaip dvigubai. Be to, metinis 2 proc. kainų prieaugis reiškia, kad per 20 metų pinigai praranda pusę savo vertės.
Pinigų politika paprastai kritikuojama arba dėl to, kad nepasiekia jai keliamų ekonomikos skatinimo tikslų ir yra per griežta, arba atvirkščiai – esą yra pernelyg laisva, o tai kelia grėsmę, kad kainos stiebsis sparčiau, nei norima. Tačiau beveik niekas nenagrinėja klausimo, kaip tai paveikia žmonių vertybes ir įpročius.
Centriniai bankai ir dabartinė pinigų sistema skatina kuo daugiau skolintis ir gyventi šia diena. Dėl nuolat augančių kainų gyvenantys skoloje tampa savotiškais laimėtojais. Jie gali iš karto naudotis į skolą įsigytomis gėrybėmis, nes vėliau jos tik pabrangs. O nusprendusieji taupyti ir pirkti iš savo lėšų pirmiausia turi rūpintis, kur padėti ar investuoti taupomus pinigus, kad šie nenuvertėtų, ir galiausiai pirkti gėrybes vėliau, kai jos bus daug brangesnės.
Antra, nesiskolinti sunku ne tik dėl augančių kainų, bet ir todėl, kad centriniai bankai dirbtinai mažina palūkanų normas. Centrinės finansų įstaigos kartu su komerciniais bankais daugindamos pinigus gali kreditus kurti iš oro (ex nihilo) ir siūlyti juos už ypač mažas palūkanas. Europos centrinis bankas nuo 2016 m. kovo užtikrina, kad komerciniai bankai tarpusavyje skolintųsi už 0 proc. palūkanų. Namų ūkiai ir verslas iš jų skolinasi už vos didesnes palūkanas (nes komerciniai bankai turi uždirbti).
Centrinių bankų pinigų pasaulyje tampame daug labiau priklausomi nuo finansų rinkų ir finansų įstaigų. Nusprendę taupyti, privalome investuoti, antraip pinigai nuvertės. Norintys pinigų sukaupti senatvei per 30 metų patiria, kad jie nuvertėja 2–3 kartus. Tad kiekvienas taupantis asmuo, nenorėdamas prarasti savo lėšų, privalo nemažai išmanyti apie investicijas, pirkti įvairius finansinius produktus: akcijas, obligacijas ir pan. Tačiau tai ne taip paprasta, ypač mažiau išsilavinusiems ar negalintiems sau leisti samdyti finansų konsultantų.
Tad dabartinė pinigų sistema ir centrinių bankų veikla nėra neutrali, ji apsunkina taupymą ir apdovanoja gyvenimą skoloje. Tai formuoja žmonių įpročius ir vertybes. Jie prisitaiko, linksta daugiau skolintis, vartoti, gyventi šia diena, mažiau mąsto apie ateitį ir taupymą. Gyvenimas skoloje tampa visiška norma. Į skolą dažnai įsigyjame ne tik didelius pirkinius, tokius kaip būstas ar automobilis, tačiau ir mažesnius – kompiuterį ar atostogas.
Valdžia neretai kritikuoja žmonių trumparegiškumą ir negalvojimą apie ateitį, menką taupymą, pernelyg didelį skolinimąsi. Tačiau ne kas kita, o ji pati apsunkina gyvenimą taupantiems ir palengvina besiskolinantiems. Tokias paskatas sukuria dabartinė pinigų sistema, kai pinigai niekuo nepadengti, laisvai kuriami centrinių ir komercinių bankų, kai nuolatinis kainų augimas ir pigus skolinimasis yra pinigų politikos siekiamybė. Paprastai nagrinėjama, kaip ši sistema paveikia ekonomiką ir jos augimą. Tačiau ne mažiau svarbu, kad ji daro įtaką žmonių elgesiui ir vertybėms.
