Vaikystėje mėgau istorijas apie indėnus. Ypač Karlo May „Vinetu“. Dar sovietmečiu vieno kambario bute susirangius ant sulankstomojo fotelio buvo smagu nusikelti į neaprėpiamas laukinių Vakarų prerijas. Kur taurūs, atletiški laukiniai gyveno žaliajame socializme. Be privačios nuosavybės teisių į žemę, harmonijoje su gamta, jodinėdami ekologiškais mustangais. Kur Vinetu ir jo reformavęsis bičiulis vokietis Old Šeterhendas kovojo su baltaveidžiais kapitalistais ir jų privačiais geležinkeliais.
Deja, Vinetu yra burbulas. K. May, taip audringai rašęs apie laukinius Vakarus, nebuvo išvykęs toliau Niujorko valstijos Rytų pakrantėje. Indėno ir mustango vienumas? Arkliai – europiečių kolonizatorių atvežta invazinė rūšis, kurios indėnai nematė iki pat XVI a. (Kaip, beje, ir bulvė – „tautinis“ lietuvio patiekalas).
Net prerijos, pasirodo, ir tos netikros. Negalėdami prisijaukinti bizonų, indėnai „prisijaukino“ preriją. Reguliariai degino miškus, krūmynus, kad ten suželtų žolė, ateitų bizonai, o šiuos būtų galima nudobti mėsai.
Harmonija su gamta? Kai tik išgalėjo, indėnai lankus pakeitė šautuvais. Atsiradus bebrų kailių rinkai Europoje, šiuos gyvūnus medžiojo, kol jie išnyko. O kai jų pradėjo trūkti, kilo bebrų kailių karai.
Romantizuotas „tauraus laukinio“ paveikslas su realybe turi tiek pat bendro, kiek vikingų šalmai su ragais (XIX a. R. Wagnerio operų kostiumų kūrinys). Tačiau žmonėms kyla noras romantizuoti praeitį, tolimus kraštus ar utopines ekonomikos sistemas. Kiek jaunųjų romantikų socialistais tapo tik dėl įsivaizduojamų indėnų įsivaizduojamos ekonomikos, kur niekas nieko neturi, bet niekam nieko netrūksta?
Pasirodo, net ta protosocialistinė ekonomika be nuosavybės yra burbulas. Dar XIX a. ekonomistas Karlas Mengeris pasiūlė labai paprastą kriterijų atskirti ekonomines gėrybes nuo neekonominių, o realybę – nuo iliuzijos.
Anot K. Mengerio, jei gentis gyvena kaime prie upės, kur vandens tiek daug, kad užtenka visų narių poreikiams patenkinti, tokiame kaime neatsiras nuosavybės teisė į vandenį. Jei gentis gyvena miške, kur medžių tiek daug, kad užteks visiems nariams ir jų vaikams, neatsiras nuosavybės teisė į medžius. Ne dėl įsivaizduojamų laukinių taurumo ar ypatingo ryšio su gamta, o tiesiog dėl to, kad indėnams netrūksta nei medžių, nei vandens. Nestinga ne dėl susivaldymo ar susiturėjimo – paprasčiausiai šiame pavyzdyje vandens ir medžių kiekis iš esmės neribotas.
Ir atvirkščiai, jei medžių trūksta, tuomet žmonės pradės elgtis ekonomiškai: atsiras privati nuosavybė, bus imta mąstyti, kaip užauginti daugiau medžių ar geriau panaudoti jau turimus. Atsiras augalų plantacijų, iškils medienos atliekų perdirbėja, galiausiai bus imta svarstyti apie medienos alternatyvas, pavyzdžiui, plastiką („Lego“ istorija – pabrangus medienai, medinių kaladėlių gamintoja išrado plastikines). Rezultatas bus mums visiems pažįstama, privačia nuosavybe grįsta ekonomika. Visi šį tą turės, bet visiems visko vis tiek neužteks.
Dar daugiau, kažkam kažko trūks ne dėl to, kad atsirado privati nuosavybė. Atvirkščiai – privati nuosavybė atsirado todėl, kad kažkam kažko stigo. Panaikinus privačią nuosavybę trūkumas nepradings. Privati nuosavybė išnyks tik tada, jei visiems visko užteks. Bet realybėje tai neįmanoma, nebent pomirtiniame pasaulyje.
Popkultūroje ar tarp kultūrininkų sklandančios antikapitalistinės, privačią nuosavybę neigiančios mintys yra tų pačių įsivaizduojamų indėnų, ekonominės logikos klaidų ir pomirtinio pasaulio mišinys. Renkate parašus už pasaulį, kur nieko netrūksta? Pasirašau.
Bet realybėje tai neįmanoma. Kritikuoti dabartinę ekonomikos sistemą dėl to, kad joje kam nors vis ko nors trūksta, yra tolygu kritikuoti vandenį dėl jo šlapumo. Tvirtinimai, kad vieni turi per daug, o kiti – per mažai, tėra kritikos dėl trūkumo išvestinė. Jei vieni neturėtų per daug – užtektų visiems, t. y. nestigtų.
Panaikinti trūkumą bandė net ir totalitarinės nacionalsocializmo ir komunizmo sistemos. Bet nei vienai, nei kitai nepavyko pakeisti pasaulio taip, kad nebestigtų gėrybių. Tad pasitelkiant propagandą pradėti keisti žmonių norai. Trūkumas turėjo pradingti ne gausinant prekių, o mažinant norus.
Pradedu įtarti, kad sovietmečiu knygas apie Vinetu cenzoriai laimino. Bet čia nebūtų nieko nuostabaus. Vinetu buvo labai populiarus ir Vokietijos nacių propagandoje: antikapitalizmas, ryšys su gamta, negeriantis ugninio vandens (tik kartais vokiško alaus). Beveik tobulas nacionalsocialistas.
Vaikystė praeina. Į sulankstomąjį fotelį nebetelpame. „Vinetu“ dulka tėvų namų lentynoje. Gal net šiek tiek erzina. Kai į suaugusįjį apeliuos politikas, pamokslaujantis apie alternatyviąją ekonomiką, kur niekam nieko netrūksta, prisiminkite išsisklaidžiusias fantazijas apie indėnus.
