Perskirstymo dydis Lietuvoje tapo atpirkimo ožiu. Perskirstymas tai – kuomet į šalies biudžetą surenkami mokesčiai yra skiriami įvairioms viešoms paslaugoms įvairioms sritims ir valdžios išlaikymui: sveikatos ir socialinei apsaugai, švietimui, valstybės skolos grąžinimui, valstybinių institucijų išlaikymui, viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčiui ir pan.
Ant palyginti mažo valstybės biudžeto ir BVP santykio Lietuvoje kariamos visos bėdos. Nekokybiškos valdžios paslaugos? Kaltas per mažas perskirstymas. Daug skurstančiųjų? Kaltas perskirstymas. Maži atlyginimai? Perskirstymas. Atrodo, kad jei tik valdžia turėtų daugiau pinigų, tai išsispręstų visos bėdos.
Bet daugiau pinigų nereiškia geresnių paslaugų. Dirbantysis jau ir taip pusę savo pajamų sumoka mokesčiams. Bet kažkodėl galvojama, kad jei valdžia dar pabrangintų savo paslaugas, jų kokybė staiga imtų ir pagerėtų. Tačiau jei už prekę ar paslaugą sumokame daugiau, tai dar nereiškia, kad kažkas suinteresuotas ją gerinti. Atvirkščiai, didesnis lėšų kiekis valdžios rankose gali tiesiog užkamšyti ir užmaskuoti tikrąsias problemas, dėl kurių viešosios paslaugos yra nekokybiškos ar nepakankamos. Lėšų trūkumas yra tik viena iš daugelio priežasčių, kodėl viešoji paslauga gali būti nekokybiška. Dažnu atveju problema yra neefektyvus pinigų naudojimas, o ne jų trūkumas.
Kalbėjimas apie didesnį perskirstymą kaip problemų sprendimą atbukina diskusiją. Tada jau nebėra vietos pasakyti, kad gal kai kurių paslaugų apskritai reikia atsisakyti tam, kad daugiau lėšų liktų labiau reikalingoms. Gal paslaugas reikia teikti efektyviau, naikinant nereikalingas procedūras, atsisakant perteklinio turto ar perteklinių viešojo sektoriaus darbuotojų. O gal kai kurių paslaugų teikimą reikia nebūtinai organizuoti pačiai valdžiai, dalį jų galima pirkti iš nevyriausybinių organizacijų ar įmonių. Bet kam apsisunkinti, apie tai galvoti ir tai daryti, jei viską galime išspręsti skirdami daugiau pinigų? Bet jei kepalą duonos nusiperki brangiau, ar tai reiškia, kad jis staiga pasidaro skanesnis?
Siūlymas didinti perskirstymą ir taip spręsti problemas apeliuoja į blogiausius rinkėjų jausmus ir motyvus: pavydą ir manymą, kad teisinga valdžia gali berti maną iš dangaus. Perskirstymą visada siūloma didinti iš kažkieno kito kišenės. Iš tų, kurie ir taip turi per daug (turtingieji, kapitalas). Arba iš tų, kurie nesusimoka mokesčių tiek, kiek turėtų sumokėti (šešėlis). Perskirstymas pristatomas kaip nemokami pietūs – kažkas gyvena per gerai, kodėl gi iš jų nepaėmus ir nepadalinus visiems?
Čia taip pat pasimato žodžio „perskirstymas“ keistumas. Perskirstyti galima tai, kas jau vieną kartą buvo paskirstyta. Bet ekonomikoje žmonės savo pajamas užsidirba – joks centrinis valdžios organas jų neskirsto ir nedalina. Perskirstymą reiktų vadinti tikruoju žodžiu – paskirstymu. Tad ko iš tikro norima yra didinti centrinį žmonių uždirbtų pinigų paskirstymą, didinti ekonomikos planavimą.
Ypatingai keistai atrodo, kai mažas perskirstymas pristatomas kaip mažų mokesčių pasekmė. Mažą perskirstymą gali lemti tiek maži, tiek dideli mokesčiai. Apmokestinkim viską 80% ir pamatysime, kaip biudžeto pajamos pradings. Ekonomika pavirs į šešėlį, nes legaliai neapsimokės nieko kurti ir gaminti. Perskirstymas kažkodėl matomas kaip neutralus – nedarantis įtakos žmonių elgesiui ir motyvams. O realybė yra ta, kad kiekvienas padidintas ar naujas mokestis lemia tai, kad ką perskirstyti turima vis mažiau.
Tad statistiškai mažesnį biudžeto ir BVP santykį nei vidutiniškai Europoje iš dalies ir lemia tai, jog tam tikri mokesčiai yra per dideli, pvz., darbo pajamų ar akcizinių prekių apmokestinimas, dėl kurio atsiranda šešėlinė ekonominė veikla, kurioje nemokami mokesčiai. Yra ir kitų priežasčių – pvz., kitose ES šalyse yra apmokestinamos socialinės išmokos, kas dirbtinai išpučia surenkamų mokesčių statistiką. Socialinių išmokų gavėjai realiai mokesčių juk nemoka (nes jos ir taip mokamos iš surenkamų mokesčių), tačiau perskirstymo statistika tampa didesnė. Lietuvoje tokios praktikos nėra, todėl perskirstymas statistiškai atrodo mažesnis.
Konfiskavimo ir padalinimo idėja nėra nauja. Ji labai girdėta ir skaudžiai žinoma. Bet kažkodėl tai ir vėl bandoma pristatyti kaip kažką naujo ar modernaus. Tačiau padalinimu paremta gerovė labai greitai išsibaigia. Kad ir kaip nenorėtų pripažinti norintis perskirstymo, tačiau šalių į kurias lygiuojamės gerovė paremta ne perskirstymu, o sukūrimu to, ką galima būtų skirstyti.
