Niekam ne paslaptis, kad viešieji pirkimai – itin biurokratizuota valdžios aparato dalis, apie kurios reformavimą kalbėta be galo daug. Nuo žodžių galiausiai pereita prie darbų. Seimas pagaliau ėmėsi veiksmų korupcijos piktžolei iš viešųjų pirkimų daržo išrauti.
Vienas didžiausių pakeitimų yra net ne patys viešieji pirkimai, o viešųjų pirkimų išimtis – vidaus sandoris. Vidaus sandoris – tai galimybė perkančiajai organizacijai, pavyzdžiui, savivaldybei ar valstybės įmonei, be konkurso, naudojant supaprastintą procedūrą, iš sau priklausančios įmonės nusipirkti paslaugas.
Velnias slypi detalėse. Nors „supaprastinta pirkimo procedūra“ skamba lyg ir gerai, tačiau kokia to kaina? Aukojama konkurencija – nereikia taikyti esminių viešųjų pirkimų procedūrų ir skelbti konkurso.
2015 m. Lietuvoje Viešųjų pirkimų tarnyba patvirtino 318 vidaus sandorių, kurių bendra vertė siekia kiek daugiau kaip 300 mln. eurų. Tai reiškia, kad tiek mokesčių mokėtojų pinigų išleidžiama neįsitikinant, o gal yra kitų paslaugų teikėjų, kurie paslaugas gali teikti pigiau ar efektyviau.
Vidaus sandoris savo esme turėtų būti išimtis iš Viešųjų pirkimų įstatymo. Tačiau išimtis jau tapo taisykle, vidaus sandorių tik daugėja. Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, šiemet vidaus sandorių greičiausiai bus daugiau kaip 400, o bendra jų suma gali kilti 66 proc., iki pusės milijardo eurų. Gali būti, kad pusė milijardo eurų prasisuka nesivarginant patikrinti, ar nėra privačių teikėjų, kurie tokias pat paslaugas teiktų už priimtinesnę kainą.
Galimybė nesilaikyti konkurencijos vidaus sandoriuose leidžia valdžiai paprasčiausiai susitarti su savo įmone ir paskirti jai rinkos dalį ir valstybines lėšas. Kitaip tariant – tai paprasčiausia landa korupcijai. Nors vidaus sandorio esmė yra ta, kad paslaugos perkamos iš nuosavos įmonės, pasitaiko atvejų, kai tokios įmonės veikia kaip tarpininkai ar subrangovai. Kitaip tariant, nusiperki iš savo įmonės paslaugas be konkurso, o ji tada perperka paslaugas iš kitų įmonių dar užsidėdama procentėlį.
Kodėl tokios sumos? Didžiausia problema ta, kad perkančioji organizacija neprivalo skelbti konkurso. Antra, praktiškai bet kurioje srityje, kur savivaldybė, kita institucija ar didesnė valstybės įmonė, kaip „Lietuvos geležinkeliai“, yra įsteigusi antrinę įmonę, įmanomas vidaus sandoris. Pavyzdžiui, dėl gatvių tvarkymo, apšvietimo, šilumos, graužikų naikinimo, kapinių priežiūros, apželdinimo ir kt. Tai yra paprasčiausias valdžios vykdomas jai priklausančių įmonių protegavimas.
Kaip spręsti problemą, jau prieš porą metų pasufleravo tiek Konstitucinis, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Jie išaiškino, kad pats savaime vidaus sandoris neprieštarauja nei Konstitucijai, nei kitiems įstatymams. Tačiau taikant vidaus sandorį būtina laikytis ir kitų įstatymų. Konkurencijos įstatymas numato pareigą viešojo administravimo subjektams neprivilegijuoti ir nediskriminuoti atskirų įmonių. Nesvarbu, privačių ar valdiškų. Todėl vykdant vidaus sandorį būtina paisyti ir Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, jog net ir perkant iš sau priklausančių įmonių pirmiausia būtina įsitikinti, kad užtikrinama konkurencinė procedūra.
Būtent toks reikalavimas šiuo metu ir svarstomas Seime. Tačiau jei jau bus privaloma užtikrinti konkurenciją ir skelbti konkursus, kokia prasmė apskritai palikti vidaus sandorį? Jei valdiška įmonė turės užtikrinti konkurenciją, vadinasi, bus vykdomas konkursas ir ji taps jo laimėtoja. Tokiu atveju būtų protinga vidaus sandorį apskritai naikinti.
