Ne paslaptis, kad pensininkai – viena aktyviausiai rinkimuose balsuojančių visuomenės grupių.
Galbūt todėl kai kurių partijų pažadai pensininkams – itin dosnūs. Žadama kuo skubiau grąžinti per krizę sumažintas pensijas, jas padidinti dar neregėtu tempu ir užtikrinti, jog pensija jos gavėjui ateityje garantuos orią ir sočią senatvę. Kiek realistiški šie pažadai? Pensijos priklausys nuo vidutinio darbo užmokesčio… Visos be išimties partijos žada didesnes pensijas (tiesa, praktiškai nenurodo jokių tokio padidėjimo finansavimo šaltinių, išskyrus ekonomikos augimą).
Dauguma partijų siūlo pensijų dydį susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU). Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai žada numatyti aiškią, objektyviais kriterijais paremtą išmokų indeksavimo tvarką, lyginant pensijas su VDU.
Lietuvos socialdemokratų partija teigia, jog pensijos padidės trečdaliu ir bus didinamos ne politiniais sprendimais, o augant šalies darbo užmokesčiui. Indeksuoti pensijas proporcingai VDU augimui siūlo ir „Tvarka ir Teisingumas“ kartu žadėdami, jog kiekvienam pensininkui bus garantuota pensija, ne mažesnė nei 60 proc. VDU.
Kaip tokie pažadai atrodo skaičiais? Per ketverius metus pensijos šalyje padidėjo 23 eurais (vidutiniškai po 2,2 proc. kasmet), dabar vidutinė senatvės pensija siekia 266 eurus. Tam, kad galėtumėme džiaugtis socialdemokratų žadama trečdaliu didesne pensija, ši turėtų augti beveik 3 su puse karto sparčiau nei iki šiol (po 7,5 proc. per metus). Pati „Sodra“ kitąmet pensijas planuoja didinti 15 eurų arba mažiau kaip 6 proc. „Tvarkiečiai“ savo programoje žada ne tik 60 proc. VDU dydžio pensiją, bet ir 999 eurų dydžio VDU. Tokiu atveju, 2020 m. vidutinė senatvės pensija turėtų pasiekti 600 eurų. Norint pasiekti tokio dydžio pensijas, jos nuo dabar iki 2020-ųjų kasmet turėtų vidutiniškai augti daugiau nei penktadaliu – akivaizdu, kad tai nerealistiška. Galima sutikti, kad pensiją „pririšus’’ prie VDU būtų išvengta pensijų didinimo politiniais sprendimais – kai pensijos didinamos ne pagal galimybes, o, pavyzdžiui, pagal rinkiminį kalendorių. Nuo ydingos praktikos prieš rinkimus tam tikras visuomenės grupes palepinti dosnesnėmis išmokomis neatgraso nei artėjančių krizių šešėlis – būtent tai ir nutiko 2007-2008 m. laikotarpiu, kai nueinanti vyriausybė neatsispyrė pagundai padidinti pensijas daugiau kaip ketvirtadaliu kasmet. Kita vertus, siekiant tvarumo pensijų sistemoje, vien pensijos dydžio susiejimas su vienu konkrečiu rodikliu (pvz. VDU augimo tempu) problemos neišspręstų – pensijos dydis einamųjų pensijų sistemoje neabejotinai priklauso ir nuo pensininkų bei dirbančiųjų santykio. Jei vienam dirbančiajam reikės uždirbti dviem pensininkams, gali neužtekti ir labai aukšto VDU. … bet niekada niekada nemažės (net jei kris vidutinis darbo užmokestis)? S
ocialdemokratai kartu su „tvarkiečiais“ žada ne tik didesnes pensijas, bet ir tokias, kurios nebus mažinamos niekada. „Tvarkiečiai“ tai pasiryžę įtvirtinti net Konstituciniu įstatymu. Kitaip sakant, didesnės pensijos prisijungs prie valstybinės kalbos, valstybės herbo, vėliavos, himno, referendumo, šalies nepaprastosios padėties ir turės savo atskirą Konstitucinį įstatymą. Tiesa, norint priimti tokį įstatymą vien „tvarkiečių“ ir „socdemų“ entuziazmo, nepriklausomai nuo to, kaip gerai kortos šioms partijoms kris rinkimuose, neužteks – tam pritarti turės ir trys penktadaliai Seimo narių. Kaip šie planai sukurti niekad nemažinamų, tačiau su VDU (kuris gali sumažėti ekonomikos nuosmukio metu) susietų pensijų sistemą atrodytų realybėje – visiškai neaišku.
Draudimas mažinti pensijas paneigia pačią dabartinės valstybinės pensijų sistemos esmę, kai pensijos dydis priklauso ne nuo paties asmens sumokėtų įmokų ir darbo stažo, bet nuo šalies dirbančiųjų skaičiaus ir jų sukuriamos vertės. Įsivaizduokime situaciją, kai dėl ekonominės krizės šalyje sumažėja darbo užmokestis. Konstituciniu įstatymu uždraudus mažinti pensijas, dirbančiuosius užgriūtų milžiniška našta – iš sumažėjusių savo atlyginimų jie turėtų į biudžetą surinkti tą pačią sumą lėšų pensijoms, kaip ir iki šiol, arba „Sodra“ tiesiog skolintųsi pinigus pensijų išmokėjimui, skolų atidavimą užkraudama ateities mokesčių mokėtojams. Kaip bus reformuojama pensijų sistema?
Viena laimė, kad dauguma partijų visgi supranta, kad vien priimti įstatymą, kad pensijos tik augs, neužtenka – reikia ir galvoti, kaip reformuoti pačią pensijų sistemą.
Dalis partijų – Liberalų sąjūdis, konservatoriai, Darbo partija – siūlo tobulinti pensijų sistemą, perkeliant bazinę pensijos dalį į biudžetą, o individualią pensijos dalį labiau susieti su asmens sumokėtomis įmokomis. Tiesa, reformuojant pensijų sistemą, labai svarbu užtikrinti, kad pakeitimai būtų esminiai, o ne kosmetiniai, kaip kad vyksta su dabartine reforma. Kai paprasčiausiai į biudžetą perkeliama bazinė pensija, o individualioji dalis ir toliau kaupiama ne realiais pinigais, o taškais, kurių vertę valdžia gali bet kada pakeisti. Priėmus tik tokius pakeitimus, pensijų sistemos tvarumas ir toliau nebūtų užtikrinamas. Protingiau būtų laipsniškai išeiti iš dabartinės sistemos arba bent jau didesnę dalį pinigų leisti patiems gyventojams kaupti bei investuoti patiems.
Beje, būtent tai – „palaipsniui pereiti nuo šiuo metu egzistuojančios solidarios pensijų sistemos, prie kaupimo principu pagrįstos“ siūlo „tvarkiečiai“.
Kokių „staigmenų“ prislapstyta partijų programų pensijų dalyje? Štai Lietuvos lenkų rinkimų akcija žada moterims už kiekvieną pagimdytą vaiką vieneriais metais paankstinti pensinį amžių.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga planuoja ES lygmeniu įtvirtinti nuostatą, kad šalys, kuriose dirba kitos ES valstybės narės piliečiai, su pastarąja dalintųsi šios šalies piliečių sumokamais pajamų mokesčiais ir socialinio draudimo įmokomis. Tokiu būdu LVŽS planuoja kovoti su emigracijos padariniais, kai šalyje lieka vis mažiau dirbančiųjų. Užuot planavę, kaip padaryti Lietuvą šalimi, kurioje žmonės nori dirbti ir kurti verslą, žalieji galvoja, kaip įkišti ranką į tų šalių, kuriose dirba, kurių viešosiomis paslaugomis naudojasi ir su kuriomis dalis emigravusiųjų sieja savo ateitį, kišenę.
Žinoma, gal ir smagu dabar būtų semti iš Vokietijos ar Airijos biudžetų, tačiau koks scenarijus laukia šiems emigrantams išėjus į pensiją? Ar Lietuva prisidės prie jų senatvės ar dėl to galvą teks sukti tiems patiems vokiečiams ar airiams? Čia galima nebent juokais priminti valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kad vertėtų labai suskubti, kol iš ES nepasitraukė Didžioji Britanija – būtent šios šalies biudžete mokesčių pavidalu kaupiasi emigrantų ,,aukso atsargos’’.
Reformuoti socialinio draudimo sistemą mažinant socialinio draudimo įmokos tarifą, bet kartu didinant turto apmokestinimą užsimoję konservatoriai. Belieka tikėtis, kad tokia reforma antruoju lazdos galu nesmogs tiems patiems pensininkams, kurie, tikėtina, sudaro nemažą dalį nekilnojamojo turto Lietuvoje savininkų. Juk būtent pensininkai dažnai patenka tarp tų „prabangaus“ nekilnojamojo turto savininkų, kurie dar senais laikais yra, pavyzdžiui, įsigiję 4 kambarių butus miestų centruose.
Nesvarbu, kurios partijos po rinkimų formuos vyriausybę – jai neišvengiamai teks spręsti problemą, kai mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, bus vis sunkiau užtikrinti adekvataus buvusiam darbo užmokesčiui dydžio pensiją. Domėtis, kokiais principais po rinkimų bus organizuojamas pensinis draudimas, būtina ne tik dabartiniams pensininkams, bet ir tiems, kuriems pensija – dar tik tolima ateitis. Dabar priimami sprendimai nulems ir jų ateitį.
