Vienas planuojamų naujosios Vyriausybės darbų – mokesčių sistemos pertvarka. Siūloma sujungti vadinamąsias darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas. Nors tiksliai dar nežinoma, kaip po pertvarkos viskas atrodys, viešojoje erdvėje pateikiama informacija, kad dalis „Sodros“ įmokų bus pridėta prie gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paliekant du mokesčius – 29 proc. GPM ir 9 proc. pensijų draudimo mokestį. GPM būtų skaičiuojamas nuo visų asmens pajamų, išskyrus senatvės ir kitas pensijas. Pensijų draudimo mokestis – nuo visų asmens pajamų, išskyrus kapitalo ir investicines pajamas.
Ką tai reikštų mokesčių mokėtojams? Visų pirma, mokesčių sistema taptų skaidresnė. Dabar mokesčių mokėtojas, gaunantis, pavyzdžiui, 600 eurų į rankas, dar 422 eurus atseikėja mokesčiams ir įmokoms į valdiškas draudimo sistemas. Didžioji jų dalis yra vadinamosios darbdavio įmokos, sudarančios apie 243 eurus. Jos neatsispindi net atlyginime neatskaičius mokesčių. Nesuprasdamas, kad šie mokesčiai – paties mokesčių mokėtojo indėlis į kaupimą pensijai, motinystei, draudimą nuo ligos ar nelaimingų atsitikimų, jis gali nuspręsti rinktis atlyginimą vokelyje ir ateityje gauti mažesnes išmokas.
Sujungus vadinamuosius darbdavio ir darbuotojo mokesčius žmonės bent jau žinotų, kiek mokesčių sumoka. Tai turėtų paskatinti ir „šešėlio“ mažėjimą. Problema ta, kad valdžia siūlo ne tik sujungti mokesčius, bet ir dalį „Sodros“ įmokų pridėti prie GPM. Paprastai tariant, dabar mokate į valdišką pensijų sistemą, už valdišką sveikatos draudimą, o siūloma, kad iš esmės viską (ar didžiąją dalį) sumokėtumėte kaip gyventojų pajamų mokestį. Toks sprendimas kritikuotinas vien dėl to, kad „Sodros“ įmokos – tiksliniai mokesčiai. Jos skirtos finansuoti atskiriems draudžiamiesiems įvykiams.
Tiesa, dėl didelio perskirstymo sistemos viduje ne visi gauna tiek, kiek patys yra sukaupę. Tačiau egzistuoja tam tikras sumokėtų įmokų ir išmokų ryšys. O GPM yra bendrasis mokestis – visos jo pajamos patenka į bendrą biudžeto katilą ir yra naudojamos valstybės reikmėms: keliams, mokykloms, valdininkų atlyginimams. Pridėjus dalį „Sodros“ įmokų prie GPM, dar labiau sumažėtų išmokų ryšys su sumokėtomis įmokomis, o kartu ir paskatos jas mokėti. Visa tai prieštarauja vienam pagrindinių siūlomos reformos tikslų – padidinti mokesčių sistemos skaidrumą. Sumetus dalį „Sodros“ įmokų į vieną katilą su GPM, sistema taps dar neskaidresnė. Ir tik nuo „katilo“ prižiūrėtojo valios priklausys, kiek ir kam bus įpilta. Jei susikaupusi „Sodros“ skola (3,7 mlrd. eurų) būtų perkelta į valstybės biudžetą, skaidrumo dar labiau sumažėtų.
Jau dabar, padidinus, pavyzdžiui, ligos išmokas, „Sodros“ biudžete atsiranda skylė. Tačiau ji yra akivaizdžiai matoma – ją ne tik stengiamasi lopyti skolintomis lėšomis ar permetant lėšas iš vienos „Sodros“ kišenės į kitą, bet ir ieškoma būdų, kaip tą skylę užverti ar jos neplatinti. Tačiau sujungus „Sodros“ įmokas su GPM, sumažėjus vienos rūšies įmokų pajamoms, skirtumą būtų galima dengti iš bendrųjų mokesčių. Kartu būtų paliekama galimybė politikams piktnaudžiauti ir, pavyzdžiui, prieš rinkimus pamaloninti pensininkus ar kitas visuomenės grupes dosnesnėmis išmokomis bendrųjų mokesčių sąskaita.
Nors žadama, kad dėl tokio pasiūlymo darbuotojams mokesčių našta nepadidėtų, tai netiesa. Pirma, padidinus GPM iki 29 proc. mokesčiai išaugtų 270 tūkst. šalies gyventojų, vykdančių individualią veiklą. Toks pokytis paveiktų visuomenės grupę, kurios puoselėjimu valstybė turėtų būti labiausiai suinteresuota, – sau darbo vietą susikuriančius žmones ir smulkiuosius verslininkus. Taip pat mokesčiai išaugtų visiems gyventojams, turintiems kitokio pobūdžio pajamų (iš buto pardavimo ar buto nuomos). Jiems beveik dukart padidėtų GPM tarifas – nuo 15 iki 29 procentų.
Sklando siūlymai papildomai 4 proc. padidinti GPM žmonėms, uždirbantiems per 1 tūkst. eurų popieriuje. Tačiau pamirštama, jog Lietuvoje jau dabar 15 proc. daugiausia uždirbančių asmenų suneša apie pusę GPM pajamų. Be to, 1 tūkst. eurų popieriuje – vos trečdaliu daugiau nei vidutinis darbo užmokestis.
Didindama mokesčius dvigubai didesniu GPM tarifu, valdžia siunčia nekokią žinią ir potencialiems investuotojams. Kažin ar jiems dar kiltų klausimų, kur vykdyti veiklą, jei kaimynėje Estijoje reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas, o mokesčiams reikia skirti apie ketvirtadalį išsimokėtų dividendų.
Tobulinti mokesčių sistemą galima kur kas paprasčiau. Kad pertvarka neturėtų minėtų neigiamų pasekmių, tereikia padidinti darbuotojo darbo užmokestį popieriuje – pridėti vadinamuosius darbdavio mokesčius. Kartu būtina sumažinti mokesčių tarifus ir padidinti pajamoms taikomą neapmokestinamąjį pajamų dydį taip, kad nesumažėtų į rankas gaunamas darbo užmokestis. GPM tarifas tuomet sumažėtų nuo 15 proc. iki maždaug 11 proc., o „Sodros“ ir garantinio fondo įmokų bendras tarifas sumažėtų nuo 40 iki 31 procento. Taip žmogus visą darbo užmokestį matytų popieriuje, „Sodra“ nebūtų nustumta į bendrą mokesčių katilą, ir sumažėjęs nominalus bendras GPM tarifas neverstų investuotojų ar savarankiškai dirbančių asmenų griebtis už galvos, o siųstų pozityvią žinią ir skatintų naujų darbo vietų kūrimą.
