Viešieji pirkimai Lietuvoje visada buvo problematiška sritis. Nueinantį Seimą nusivijo skandalai dėl auksinių šakučių ar nevykusių rinkimų skaičiavimo informacinių sistemų. Tačiau yra viena išimtis iš viešųjų pirkimų, kur galima tikėtis situacijos pagerėjimo. Tai – vidaus sandoriai.
Vidaus sandoris – tai toks pirkimas, kai perkančioji organizacija, pavyzdžiui, savivaldybė ar kita institucija, perka iš jai priklausančios įmonės, o pastaroji ir išsilaiko iš tokių užsakymų. Kodėl tai patrauklu? Vidaus sandoris atliekamas daug paprasčiau. Savivaldybės gali išvengti nemažai popierizmo ir kitų kliūčių. Tačiau sumažinus popierizmą, kartu išsisukama ir nuo konkurencijos. Čia ir atsiranda didžiausia problema – perkančioji organizacija neskelbia konkurso. O kai neskelbi konkurso, reiškia net nesivargini pasitikrinti, gal yra kitų, kurie gali reikiamas paslaugas suteikti pigiau ar geresnės kokybės.
2015 m. vidaus sandoriuose prasisuko 300 mln. eurų. Ir šie pinigai išleidžiami be jokių konkursų. Tikėtis, kad visos šios lėšos panaudojamos efektyviai net nepažiūrėjus, ar yra priimtesnių prekių ar paslaugų tiekėjų – mažų mažiausiai naivu. O sričių, kur tai aktualu – gyvas galas. Kapinių tvarkymas, gatvių priežiūra, viešasis transportas.
Imkim atliekų tvarkymo pavyzdį. 2015 m. Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas parodė, kad tose savivaldybėse, kur komunalinių atliektų tvarkymo paslaugų tiekėjas paskirtas be konkurencijos, vartotojai už komunalinių atliekų tvarkymą sumoka vidutiniškai penktadaliu brangiau. Tačiau yra tokių atvejų, kur kainos skirtumas yra dvigubai didesnis.
Kodėl taip yra? Nejaugi niekas neprižiūri tokios korupcijos landos? Prižiūri, bet neveiksmingai. Prieš vykdydama vidaus sandorį perkančioji organizacija turi gauti Viešųjų pirkimų tarnybos leidimą. Tačiau ši negali patikrinti, ar buvo užtikrinta konkurencija ir ar buvo skelbiamas konkursas. Įstatyme paprasčiausiai nėra tokio reikalavimo. Pagal dabartinę procedūrą tereikia įsitikinti, kad įmonė priklauso perkančiajai organizacijai ir gauna iš jos didžiąją dalį savo pajamų. Jei reikalavimai tenkinami, Viešųjų pirkimų tarnyba yra priversta duoti leidimą.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Konstitucinis teismas yra pasisakę, kad įgyvendinant vidaus sandorius turi būti užtikrinta konkurencija. Panaši norma egzistuoja ir Konkurencijos įstatyme. Todėl į procesą įsijungia Konkurencijos taryba. Jei konkurencijos tokiame sandoryje nebuvo – užsisuka tyrimų, ginčų ir atsikalbinėjimų karuselė. Ji gali pasiekti absurdo lygį. Konkurencijos taryba nustato pažeidimą, liepia jį panaikinti, bet perkanti organizacija gali to net nedaryti. Tada Konkurencijos taryba yra priversta atlikti antrą tyrimą, kuriuo nustato, kad jos pirmasis nurodymas neįvykdytas ir kreiptis į teismą dėl priverstinio jo įgyvendinimo. Aukščiausios klasės procedūrų vilkinimas… Ir kol visa tai vyksta, biudžeto lėšos naudojamos neefektyviai, o vartotojai galimai permoka už paslaugas.
Kaip tai išspręsti? Sprendimas – nesunkus, bet reikalaujantis politinės valios. Būtina reikalauti, kad dar prieš atliekant vidaus sandorį būtų užtikrinama konkurencinė procedūra. Pavyzdys: savivaldybė nori pirkti keleivių transporto vežimo paslaugas. Skelbiamas konkursas, kur, jei nori, dalyvauja ir pati savivaldybės valdoma įmonė. Jei ji paslaugas teiks priimtiniausiomis sąlygomis – ji ir laimės. Jei ne – paslaugas pigiau teiks kita įmonė.
Į kovą su tokiais siūlymais be abejo kils ir savivaldybės, ir savivaldybių valdomos įmonės. Juk tai privers jas konkurencinėje kovoje rungtis dėl pinigų, kurie anksčiau buvo prieinami be didesnių problemų. Jau dabar siūlymo oponentai gąsdina, kad bankrutuos daug valdiškų įmonių. Tačiau kai susidėlioji prioritetus, viskas yra daug paprasčiau. Sutikime, kad valdiškų įmonių saugojimas nuo konkurencijos, jei permokame už paslaugas, nėra nei vertybė, nei siekiamybė. Jei pirmoje vietoje bus efektyvus viešųjų pinigų panaudojimas, neturėtų būti baisu vidaus sandoriuose užtikrinti konkurenciją.
