Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-308“ (Nr. 17-1282) projektą (toliau – Projektas) ir teikia savo pastabas ir pasiūlymus.
Projektu nepritariama registruotam pasiūlymui grąžinti iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusią autorinių sutarčių apmokestinimo tvarką, kai už niekur kitur nedirbančius asmenis, kurie pajamas gauna pagal autorines sutartis socialinio draudimo įmokos buvo skaičiuojamos nuo 50 proc. atlygio pagal autorines sutartis. Nuo 2017 m. sausio 1 d. socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo 100 proc. atlygio pagal sudarytas sutartis.
Siūlome nepritarti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Projektui dėl žemiau išvardintų priežasčių.
Produkto kūrimas pagal autorines sutartis savo esme skiriasi nuo darbo santykių todėl jam gali būti taikomas skirtingas mokestinis režimas
Parengtame nutarimo Projekte teigiama, kad sprendimai dėl socialinio draudimo įmokų bazės nustatymo turi būti priimami vadovaujantis lygiateisiškumo principu ir taikant kiek tai įmanoma vienodą apmokestinimą visiems analogiškas pajamas gaunantiems asmenims (pagal darbo sutartis, autorines sutartis, sutartis iš atlikėjo ar sporto veiklos ir pan.), kad veiklos formų pasirinkimą lemtų tik natūrali tam tikros veiklos specifika, o ne motyvai, susiję su skirtinga mokestine tų veiklos formų našta, nes tai sudaro prielaidas piktnaudžiavimams.
Tačiau asmenų, gaunančių pajamas tik pagal autorinę sutartį ir tuo metu nesančių su niekuo susijus darbo santykiais veiklos specifika iš esmės skiriasi nuo dirbančiųjų pagal darbo santykius. Pirma, autorinės sutarties objektas yra ne darbo trukmė, o konkretus sukurtas produktas. Skirtingai nei daugelyje darbo sutarčių, autorius atlygį gauna ne už dirbtą laiką, o už sukurtą produktą. Kai kuriais atvejais, pvz., kūrybinėse industrijose, panašiems produktams sukurti gali būti sunaudojamas labai skirtingas darbo valandų kiekis. Vien jau ši specifika rodo, kad iš principo nereikėtų produktų kūrimo pagal autorines sutartis lyginti su darbu pagal darbo sutartis.
Antra, produktų kūrimas pagal autorinę sutartį yra savo esme savarankiška veikla. Ją vykdydamas asmuo prisiima didesnę riziką, jo pajamos nėra periodinio pobūdžio ir nėra jam garantuotos (pvz., užsakovas gali nepriimti atlikto darbo, nepasirašyti priėmimo perdavimo akto, darbą gali teikti perdaryti ir pan.)
Trečia – asmenys kuriantys produktus pagal autorinę sutartį ir neturintys su (tuo pačiu) darbdaviu darbo santykių, gali patirti su savo veikla susijusias išlaidas, kurios nėra atskaitomos iš jo pajamų, kaip tai numatyta pvz., individualios veiklos atveju (pvz., rašytojas ar žurnalistas savo veiklai privalo įsigyti kompiuterį, ryšio priemones ir t.t.). Dėl šios priežasties tokio pobūdžio pajamoms gali būti taikomas skirtingas mokestinis režimas nei dirbant pagal darbo sutartį.
Galimybė dalyvauti Sodros sistemoje turi būti pasirenkama remiantis savanoriško dalyvavimo principu
Dėl jau minėtos darbo pagal autorinę sutartį (neturint darbdavio) specifikos, asmenims, veikiantiems pagal šią veiklos formą dėl jų pajamų nepastovumo turėtų būti sudarytos sąlygos draustis nuo draudiminių įvykių nedalyvaujant „Sodros“ sistemoje arba joje dalyvaujant savanoriškais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galimybė draustis savanoriškuoju socialiniu pensijų draudimu buvo panaikinta.
Dėl „Sodros“ sistemos netvarumo (2016 m. gruodžio mėnesį „Sodros“ skola siekė 3,9 mlrd. eurų) nėra tikslinga plėsti joje dalyvaujančių asmenų ratą, nes naujieji sistemos dalyviai ateityje įgis teisę į išmokas, kas dėl prastėjančių demografinių tendencijų lems dar mažesnį „Sodros“ tvarumą. Kartu, jiems sumažinamos paskatos patiems pasirūpinti taupymo instrumentais, nes bus sukurtas teisinis lūkestis, kad jais bus pasirūpinta, o didelė dalis pajamų, kurios galėtų būti skirtos savarankiškam taupymui ir investavimui bus sumokėta mokesčių pavidalu netvariai „Sodros“ sistemai.
Mokestinės bazės išplėtimas gali paskatinti „šešėlio“ didėjimą
Ankstesnė patirtis, kai pajamos tapo apmokestintos „Sodros” įmokomis parodė, kad pajamų apmokestinimas „Sodros” įmokomis žymiai sumažina šių pajamų apimtis. Kai 2009 m. „Sodros” įmokomis tapo apmokestintos autorinės pajamos, jų apimtys vien per pirmus metus krito perpus, o per visą 2008 – 2012 m. laikotarpį smuko net 5 kartus. Todėl egzistuoja galimybė, jog dalis mokesčių mokėtojų, kuriems pagal naująją tvarką išaugo mokestinė našta, pasitrauks į „šešėlį“.
Mokestinės naštos suvienodinimas turėtų būti vykdomas mažinant mokestinę naštą labiau apmokestintoms veiklos formoms
Atkreiptinas dėmesys, jog numatytas siekis suvienodinti mokestinę naštą skirtingoms veiklos formos rengiant Socialinį modelį ir su juo susijusius įstatymų projektus buvo neatsiejamas nuo įsipareigojimų mažinti darbo pajamoms tenkančią mokestinę naštą. Socialiniame modelyje buvo numatytas valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų mažinimas 12 p.p. Atsisakius VSD įmokų mažinimo turi būti palikta galimybė mokesčių mokėtojams pasirinkti palankiausią jų veiklai formą, kitaip mokestinės naštos vienodinimas de facto tampa mokesčių didinimu. Nedarant esminių pokyčių Sodros sistemoje,, toks mokesčių didinimas ir vis didesnės dalies Lietuvos piliečių įtraukimas į šią sistemą, yra neatsakingas ir pavojingas žingsnis.
Dėl šių priežasčių siūlome nutarimo Projektui nepritarti.
