Naujos energetikos strategijos dar nėra. Vyriausybės programoje vyrauja ne senųjų strategijų dvasia apie didelius projektus, o atvirkščiai – mažo masto decentralizuota gamyba. O kol dar niekas neaišku, valdiškas kapitalas ruošiasi statyti elektrines Vilniuje ir Kaune. Viskas susipina į vieną sudėtingą lygtį su daug kintamųjų.
Šilumos kaina plius elektros kaina…
Šiluma gaminama ir suvartojama tame pačiame mieste, t.y. šiluma pagaminta Vilniuje, čia ir suvartojama, į Kauną ji nekeliauja, už ją sumoka vilniečiai. Tačiau jei elektrinė Vilniuje gamina ir šilumą, ir elektrą – situacija pasikeičia. Šiluma ir toliau suvartojama Vilniuje, už vilnietišką kainą. O elektra parduodama jau visai Lietuvai, už ją sumoka visos Lietuvos vartotojai. Šilumą ir elektrą gaminanti elektrinė įgyja du pajamų šaltinius: pinigai už šilumą iš vilniečių, ir pinigai už elektrą iš visos šalies vartotojų.
Tai sukelia politinių pagundų. Elektra iš elektrinių, gaminančių šilumą ir elektrą, paprastai superkama aukštesne negu rinkos kaina. Jei iš konkrečios elektrinės elektros energija superkama labai brangiai, galbūt už šilumą galima imti mažiau. Ekstremaliu atveju, iš Vilniuje esančių elektrinių elektrą būtų galima supirkti taip brangiai, kad šiluma vilniečiams būtų nemokama. O tiksliau – už vilniečių šilumą sumokėtų visi Lietuvos elektros energijos vartotojai.
Aišku, tai ekonomiškai neprotinga politika: neskatina protingai naudoti šilumos, brangina elektrą ir skandina pramonės įmones. Bet brangi elektra pasimeta Lietuvos rinkoje ir yra išdalinama dideliam skaičiui vartotojų, tad niekas to nepastebi. O kritusi šilumos kaina konkrečiame mieste atneša konkrečius politinius dividendus. Juk daugumoje miestų savivaldos rinkimų kampanija didele dalimi yra varžybos, kas labiau sumažins šilumos kainas.
…Plius atliekų deginimas…
Jei pažiūrėtume į dabar siūlomus naujus energetikos projektus – t. y. atliekas deginančias elektrines Vilniuje ir Kaune – politinė lygtis gali įgauti dar vieną nežinomąjį. Elektrinė, kuri degina atliekas ir gamina šilumą bei elektrą, turi jau tris pajamų šaltinius: pirma, už šilumą iš miestiečių; antra, už elektrą iš visos Lietuvos vartotojų. Ir trečia, už atliekas iš regiono, kurio gyventojų atliekas ji priima sudeginti. Pakeli atliekų atvežimo į elektrinę kainą rajonui – gali sumažinti šilumos kainą miestui. Ir atvirkščiai.
Šias politines pagundas reikia aiškiai įsivardinti ir žinoti. Būtini mechanizmai aiškiai ir skaidriai matyti, kuri veikla kiek pinigų surenka, kad būtų galima patikrinti, ar kaina nustatyta tinkamai, ar atliekų surinkimas nesubsidijuoja šilumos gamybos. Juolab, kad reikalą turime ne su rinkos, o su reguliatoriaus nustatytomis kainomis.
…Padauginta iš valstybinės įmonės…
Yra dar viena priežastis, kodėl ši lygtis įgauna dar vieną sudėtingumo lygį. Jei minėtus projektus, pvz., naują elektrinę Vilniuje vystys „Lietuvos energija“, vienoje įmonėje bus ir šilumos gamyba, ir elektros gamyba, ir atliekų deginimas (o dar ir elektros tinklai).
Aišku, tai nėra savaime blogai. Jei įmonė už rinkos kainą atsikratytų šiukšlėmis, pagamintų šilumos už tokią kainą, kad šildytis centralizuotai būtų pigiausias būdas, ir dar tiektų elektrą, kurią vartotojai pirktų savo noru – būtų nuostabu. Būtų galima žavėtis proto galia žmogaus, kuris iš niekam nereikalingų atliekų sukūrė visiems reikalingą energiją.
Ir atvirkščiai, jei šis projektas finansiškai pasiteisins tik dėl politiškai nustatytų kainų, tai turėsime dar vieną ne ekonominį, o politinį projektą.
Lygu – dar daugiau klausimų
Vyriausybės programoje parašyta dar štai kas “Nauji energetiniai projektai turi būti pradedami įgyvendinti tik po sąžiningos ir profesionalios kaštų–naudos analizės, kai yra aiškiai atskleidžiama įtaka vartotojų mokamai paslaugų kainai”. Negalima nesutikti. Juolab, kai šitas projektas gali paveikti ne tik šilumos, bet ir elektros ar net atliekų tvarkymo kainą. Be to, visoje šioje energetinėje lygtyje šalia pagundų yra keli svarbūs klausimai.
Pirma, ar pagaminta elektros energija bus prekiaujama rinkos sąlygomis, ar, kaip ir iki šiol, ją vartotojai privalės pirkti brangiai? (pvz., „Visuomenės interesus atitinkančias paslaugas”).
Antra, ar naujas šilumos gamintojas su kitais konkuruotų vienodomis taisyklėmis, ar kaip privilegijuotasis? Jei atliekų ar elektros rinkoje šis naujas žaidėjas gautų išskirtines sąlygas, jis galėtų dirbtinai numušti šilumos kainą, ir iš šilumos rinkos išstumti konkurentus. Aišku, pigi šiluma kaulų nelaužo. Bet jei tas pigumas bus pasiektas tik dėl subsidijavimo iš politizuotos elektros gamybos ir atliekų tvarkymo, turėsime jau aukščiau aprašytą banalią situaciją, kuomet už pigesnę šilumą sumokėsime brangesne elektra ir pabrangusiu šiukšlių tvarkymu.
Trečia, kodėl ES pinigams panaudoti pasiūlyta būtent „Lietuvos energija”? Nesinorėtų tikėti, kad viskas taip, kaip rašoma viename iš projektų finansavimo sąlygų aprašo „Reikalavimai pareiškėjams” reikalavimų. Cituoju: „Pagal Aprašą galimas pareiškėjas yra UAB Vilniaus kogeneracinė jėgainė, galimas partneris – „Lietuvos energija“, UAB.”
Ir didžiausias klausimas, ar naujos atliekas deginančios elektrinės Vilniuje ir Kaune iš tikro yra pats geriausias sprendimas? Ar buvo įvertintos visos alternatyvos? O gal šiukšles galima deginti kitoje Lietuvos vietoje su daug mažesnėmis investicijomis? O gal yra kitų įmonių norinčių ir galinčių gaminti šilumą Vilniui ir Kaunui? Jei mirtinai baiminamasi privačių investicijų, tai nereikia pamiršti, kad Vilniaus miesto savivaldybė tuoj irgi turės keletą elektrinių, su kuriomis reikės kažką daryti.
Laiku neatsakyti klausimai paskandina net ir geriausius projektus.
