Vadovėlio „Ekonomika per 31 valandą” recenzija, publikuota žurnale „Naujasis židinys”. Autorė – ekonomikos analitikė Guoda Azgurdienė.
Ekonomikos vadovėliai, kaip vadovėliams ir dera, yra labiausiai susitelkę į dalyko išdėstymą. Pilnumą, nuoseklumą, argumentus. Spėju, kiekvienoje srityje yra savi vadovėlių epitetai, kuriais juos vadina jų studijuotojai, kaip antai sausas, sudėtingas, nesuprantamas.
Kažin net ar „studijuoti“ yra visada tinkamas žodis. Daugybė vadovėlių yra skirti ne studijuoti, o išmokti, geidautina mintinai. Kai pasakau mintyse „ekonomikos vadovėlis“, prieš akis iškyla krūva storų knygų, prirašytų smulkiu šriftu ir primargintų rimtai matematiškais grafikais bei formulėmis. Aš nieko prieš neturiu nei prieš mažą šriftą, nei ypač prieš grafikus, jeigu jie mokytis padeda, o ne trukdo. Ekonomikos atveju dažniausiai trukdydavo. Nes, kaip minėjau, buvo skirti pavaizduoti dalyko solidumą, sudėtingumą ir kitas savybes, turinčias sukelti pagarbą dideliam ir neaprėpiamam mokslui, kažkam, kas pakankamai tolima nuo realybės.
Nenuostabu, kad ekonomika laikyta ir iki šiol daugelio laikoma sausu mokslu, o jos paslaptis (suprask, tuos storus vadovėlius) įkirtęs diplomuotas ekonomistas – išskirtinai protingu ir viską suskaičiuoti galinčiu žmogumi. Jei jis suprato ten pateiktas schemas ir formules, tai juk turėtų mažų mažiausiai žinoti, kur (garantuotai) man investuoti savo pinigus, koks po metų bus dolerio ir euro kursas ir galų gale, kada tiksliai bus ekonominė krizė. Bet gyvenimas tokį ekonomikos įvaizdį minkė su žemėmis, vis sugriaudamas prognozes ir garantuotos finansinės sėkmės lūkesčius. Tada Lietuvoje išpopuliarėjo verslo „vadovėliai“. Jie nebuvo vadovėliai įprastine to žodžio prasme, tiesiog knygos, dėstančios verslumo tiesas. Parašytos paprastai, nereta netgi prastai, su nelabai mūsų vietai ir laikui pritaikytais elementariais protingo elgesio rinkoje pavyzdžiais. Nepaisant žaismingumo intencijos, reta kuri iš tų knygų buvo įdomi ir vertinga kaip ekonomikos žinių šaltinis.
Kodėl tada jas miniu kaip vadovėlius? Todėl, kad jos užsiminė apie naują požiūrį į ekonomiką, kurio sovietmečiu ir dar ilgai po jo visiškai nebuvo. Apie ekonomiką, kuri yra praktinis, kiekvienam, visai ne verslininkui ir ne politikui, naudingas mokslas, padedantis priimti sprendimus kasdieniame gyvenime. Jie tik užsiminė, nes tose įvairiose verslo sėkmės istorijose ar knygelėse vaikams su ekonominiais siužetais, praktikos atradimais ir asmeninėmis įžvalgomis ir būdavo apsiribojama. Taigi jas perskaičius klausimas „kas yra ekonomika“ galėjo likti toks pat neaiškus, koks buvo, net jei žmogus įgavo tam tikrą praktinį ekonominės veiklos supratimą.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovėlis pagaliau yra puikus šūvis į dešimtuką. Čia ekonomika dėstoma kaip mokslas, tačiau, visų pirma, kaip gyvas ir praktinis mokslas, pritaikomas ne kokiame nors teoriniame pasaulyje, o kuriame mes gyvename. Ir tai padaryti gali (ir gali iš to laimėti) bet kokie žmonės: samdomi darbuotojai, darbdaviai, pirkėjai, pardavėjai, mamos, vaikai ir t. t. Manau, kad čia ir yra LLRI vadovėlio vertės šerdis – jis moko ekonomikos dėsnių visus dabar gyvenančius žmones. Kaip tai pasiekta?
Visų pirma tai leidžia pasirinkta ekonomikos teorija. Žinia, kiekvienas mokslas, kad ir koks jis atrodytų vienalytis išoriniam stebėtojui, viduje turi skirtingas teorijas, kurios viena su kita konkuruoja. Dėl kai kurių dalykų sutaria, bet dėl kai kurių gali nesutarti iš esmės. Apie tokias skirtis gerai žinome filosofijoje, medicinoje, biologijoje, būtų keista, jei jų nebūtų ekonomikoje. Čia dabar neimsiu dėstyti atskirų ekonomikos teorijų ir jų postulatų, tik pažymėsiu, kad skirtingos ekonomikos teorijos netgi nesutaria, kas yra šio mokslo pagrindinis objektas. Vyraujančios teorijos laiko juo ekonomikos dėsnius, todėl nenuostabu, kad vadovėliuose labiausiai stengiamasi tuos dėsnius detaliai aprašyti ir išnagrinėti.
Akimirkai nukrypę į ekonominę filosofiją matysime, kad šiems dėsniams priskiriamas tam tikras objektyvumas – jie egzistuoja kaip ir savaime. Austrų ekonominė mokykla, kuria remiasi LLRI, visiškai kitaip prieina prie ekonomikos prigimties. Ji sako, kad ekonomikos dėsniai nėra gamtinė ar istorinė duotybė, jie iš esmės yra žmonių santykiai. Ekonomikos dėsnius suformuoja žmonių prigimtis. Dėl gerovės siekio žmonės dirba ir mainosi savo gėrybėmis, nes praktiškai patiria, kad mainytis labiau apsimoka.
Dėl siekio išvengti skausmo ir netekčių žmogus rūpinasi būstu, maistu, ginklais ir sąjungininkais. Jei žmogus būtų toks padaras, kuriam iš esmės vienodai jo saugumas ir gerovė, tai ir ekonomikos dėsniai būtų kitokie. Greičiausiai tuomet mainai
nebūtų tokia svarbi gyvenimo dalis, o privati nuosavybė apskritai neturėtų prasmės. LLRI ekonomikos vadovėlis pristato ekonomikos dėsnius per konkrečių žmonių konkrečius ekonominius sprendimus, parodydamas jų motyvus ir pasekmes.
Bet tai nėra tik iliustracija ar tik metodinė ypatybė. Tai pilnai atitinka austrų ekonominės mokyklos filosofiją, kuri ekonomiką supranta kaip žmogiškąjį veiksmą (human action). Tačiau nereikia manyti, kad ši ekonomikos teorija pati yra lengvai suprantama ir visada patraukliai išdėstyta vien dėl to, kad jos centre yra veikiantis žmogus. Nieko panašaus. „Austrai“ taip pat yra prirašę storų ir sudėtingų knygų, kurių nestudijuojant po gabalėlį apskritai suprasti neįmanoma (visų pirma, Ludwigo von Miseso Human Action).
Bet kokį vadovėlį lengva skaityti ir jo dėstomą dalyką suprasti, kai forma atitinka turinį. LLRI vadovėlyje to pasiekta. Jo turinys – išaiškinti žmonių veiksmus, kaip jie veikia vedami ekonominio intereso ir kokius rezultatus tai sukuria. Todėl labai nuoseklu, kad ir paties vadovėlio centre atsiduria ne dalykas, o mokinys ir jo mokymosi procesas. Juk mokinio ekonominis interesasyra išmokti. Geidautina lengvai ir greitai. Todėl sėkmingai bandyta ir padaryta maksimaliai arti prieiti prie pačio mokinio – įtraukti jį į procesą, pateikti tokias situacijas, kurias jis galėtų atpažinti ir kurioms jis būtų neabejingas. Nes juk ekonominio veiksmo (mokymosi
taip pat) sėkmės prielaida yra gyva motyvacija.
Taigi vadovėlyje susitelkta į mokinį, kad jis turėtų daugiausia galimybių susidomėti, išlaikyti dėmesį, suprasti. Šį aspektą dar labiau pagilina vadovėlio priedas – per interneto nuorodą prieinama interaktyvi mokytojo knyga, kurioje – patarimai mokytojams, atsakymų gairės, vaizdo medžiaga, papildomos užduotys. Pasivaikščiojau po tą knygą – puikuma! Informacija aktuali, labai gerai struktūruota, vaizdi. Išlaikyta popierinės knygos stilistika ir logika. Gali rasti ir razinų, ir rimto peno smegenims, uždavinių skaičiavimui.
Taiklūs pavyzdžiai mokantis ekonomikos yra būtini. Būtent jie priverčia studijuojantįjį ieškoti ir atrasti ekonominių dėsnių veikimą jį supančioje realybėje. Būtent jie susieja teoriją su praktika ir atpalaiduoja nuo iliuzijos apie sudėtingus modelius ir skaičiavimus, kaip ekonomikos profesijos viršūnę. Taip, skaičiavimai gali būti ir būna sudėtingi, bet ne dėl sudėtingos teorijos, o dėl netobulų ir išbarstytų „duomenų“ realybėje. Nuo pavyzdžių priklauso ir vertybiniai nusistatymai. Jei skaitytojas visada asocijuoja save su pirkėju ar samdomu darbuotoju, o ne su samdančiu ar parduodančiu, jis visai kitaip matys ekonominius klausimus, nei tas, kurio, kaip šiame vadovėlyje, klausiama: „Ar būtum ūkininkas šaly, kur kasti bulves iš tavo daržo gali bet kas?“
Aktualūs pavyzdžiai yra svarbūs ir mokymo procesui. Jei pavyzdžiai nėra pakankamai konkretūs ir aktualūs, jei jie neužkabina, mokinys aktyviai nedalyvauja procese, o tik skaito tekstą paviršiumi.
Tačiau tokio ekonomikos vadovėlio kaip LLRI tiesiog skaityti negalima – nebus jokios naudos. Šiame vadovėlyje reikia dalyvauti, jį reikia sužaisti it kompiuterinį žaidimą, įsijaučiant į situacijas ir užduotis. O po to galima perskaityti ir išvadas. Tiksliau, pasitikrinti, ar tavo paties išvados sutampa su autorių. Jei dalyvavai „pilna koja“, jos sutaps.
Įsijausti ir išlaikyti dėmesį padeda įdomūs pavyzdžiai. Kartų kartos ekonomistų yra skaitę pavyzdžius, kaip dvi kėdės mainomos į stalą, o trys ožkos į vieną karvę. Paprasta, suprantama, bet naudos mažai. LLRI vadovėlyje siūlo pratimą „sąvaržėlę iškeisk į namą“. Jis ne tik išlaiko intrigą ir padeda sukaupti dėmesį, bet ir yra daug adekvatesnis gyvenime iškylančioms ekonominėms užduotims. Juk mainytis panašios vertės daiktais daug proto nereikia – tai yra vienkartinis paprastas veiksmas. Ekonominis uždavinys atsiranda tada, kai tikslas atrodo toli nuo turimų išteklių (namas nuo sąvaržėlės), o visa veiksmo eiga turi būti paties sugalvota (verslo planas). Iš esmės tai yra aktualiausias žmogaus ekonominis klausimas – kaip aš iš būklės A, turėdamas tam tikrus įgūdžius ir išteklius, atsiduriu norimoje būklėje B, kur įgūdžiai ir ištekliai reikalingi kiti.
Ekonomikos išmanymas duoda man supratimą, kad aš vedamas savo tikslo ir įdėdamas fizinių bei dvasinių pastangų pamažu įgyju įgūdžius ir turtinu išteklius, kurdamas pridėtinę vertę ir mainydamasis rinkoje. Gal einu labai lėtai ir ilgai, bet judu link tikslo, nes suprantu, kad tai ir yra ekonominė veikla. Ekonominė veikla nėra išlošus milijoną pastatyti fabriką – išlošusieji paprastai nieko nestato. Arba gavus dovanų pradinį kapitalą ir virtuvės šefą, sukurti svajonių restoraną. Niekas tokių dovanų neduoda, o virtuvės šefai kuria savo svajonių restoranus, be jūsų. Kiekvienas verslas pradeda statyti namą nuo sąvaržėlės.
Taigi norint tą namą pastatyti, reikia suprasti, kad būtent taip ir būna gyvenime. Ką šiuo klausimu rasime parašyta tradiciniame vadovėlyje? Kad norint sukurti tam tikrą verslą, reikia turėti kapitalo, įgūdžių ir gerai paskaičiuotą verslo planą. Kadangi aš nė vieno iš šių dalykų neturiu, tai nieko ir nekuriu. Nes ten neparašyta, kad visi tie dalykai gali būti įgauti, jei tik yra žmogaus motyvas
ir pasiryžimas.
Noriu paminėti dar vieną itin aktualų visiems žmonėms klausimą, kitaip nei įprasta aptariamą šiame vadovėlyje – tai teisingo pasirinkimo problema esant aibei alternatyvų. Žinia, alternatyvų buvimas yra rinkos bruožas, o jų pasirinkimas reiškia laisvą mūsų ekonominį veiksmą. Kalbame ne tik apie prekes, bet visas alternatyvas gyvenime. Pavyzdžiui, studijuoti ar važiuoti rinkti braškių, skolintis ar sumažinti vartojimą, imtis verslo ar eiti samdomu darbuotoju ir t. t. Pasirinkimai šie yra gerokai sudėtingesni, o jų pasekmės gerokai svarbesnės nei mums dažnai atrodo, kas yra pasirinkimas rinkoje (pavyzdžiui, rinktis ledus iš 20 rūšių).
Šis pasirinkimo fenomenas aptariamas visuose ekonomikos vadovėliuose. Ypač akcentuojant svarbą gerai pasverti tuos pasirinkimus, susirinkti kuo daugiau informacijos apie alternatyvas. Tą išgirsite ir iš verslo ar kitų gyvenimo sričių konsultantų. Tačiau paprastai nutylima, kad tie paskaičiavimai visada bus tik vertinimai, o ne faktai. Tai, kad tu nežinai ką rinktis – ar investuoti studijas, ar į automobilį, – nėra išskirtinė tavo problema, o visiška ekonominio veiksmo norma.
Joks žmogus, netgi didžiausias ekonomikos ekspertas, nesirenka žinodamas, o tik manydamas apie ateitį. Tačiau tai nereiškia, kad turi rinktis aklai arba, dar kvailiau, neigti pasirinkimo svarbą. Tokie pratimai mintims ugdo sąmoningą žmogų, suvokiantį žmogaus ir realybės ribotumus, ir nesitikintį nepagrįstų laimėjimų. Jie ugdo ne populistą ir ne populistų rinkėją.
Ar tikrai su šia knyga per 31 valandą (tiek yra skyrių) galima išmokti ekonomikos? Beje, skyriai užima tik po kelis lapus, prie kiekvieno jų yra užduotys ir daug schemų. Formulių nerasta. Šriftas didokas. Gali kilti mintis, kad to nepakanka, kad tai tik žaidimas,
moksleivių sudominimas ar panaši įžanga į mokslus. Nieko panašaus. Drįstu teigti, kad tai yra rimtas ekonomikos vadovėlis, kuris perteikia esmines sampratas ir dėsnius, reikalingus suprasti ekonomikos vyksmą. Ir svarbiausia, kad jis formuoja tokį ekonomikos supratimą, kurio pagrindinis veikėjas yra pats žmogus, toks, koks jis gyvena čia ir dabar.
Vadovėlyje yra tikrai klastingų klausimų. Todėl nereikėtų manyti, kad jis skirtas, kaip nurodoma antraštėje, tik 9–10 klasių mokiniams. Smagiausia būtų, jei jį be išankstinės nuostatos perskaitytų dabartiniai ekonomistai. Juk profesionalams neturėtų būti nei sunku, nei nuobodu sužaisti ekonomiką.
