Spėju esi girdėjęs, kad darbas žmogų puošia. O – darbas ne vilkas į mišką nepabėgs?
Manau nesunkiai galėtum išvardinti dar bent tris posakius, susijusius su darbo tema. Tokių patarlių bei posakių gausa ir įvairovė atspindi faktą, kad darbas visais laikais žmonių gyvenimuose užėmė ypatingai svarbią vietą. Juk ne veltui sakoma: kas nedirba, tas nevalgo. Darbas, iš tiesų, yra neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenimo sąlyga. Juk garuojantys mėsainiai į burną skraido tik pasakose ir sapnuose, realybėje net ir norėdami pasivaišinti gamtoje visiems prieinamomis gėrybėmis turime padirbėti: uogas susirinkti, žuvis susižvejoti. Neįdėję pastangų galime tik sėdėti, kvėpuoti ir svajoti. O ir svajoti alkanam sunku, todėl ieškome būdų pavalgyti, pavalgius pagalvojame, kaip dar pagerinti savo gyvenimą, o tai ir yra darbas. Taigi, akivaizdu, kad darbas nėra sukurtas visuomenės užimtumo skatinimo mechanizmas. Darbas yra natūralus ir būtinas procesas, siekiant išgyventi.
Profsąjungų mitingas. DELFI//T. Vinicko nuotr. goo.gl/YJfIyG
Jei sutarėm dėl darbo neišvengiamybės, pereikime prie esminės šios paskaitos problemos – darbo pasidalinimo. Juk jau nuo seniausių laikų žmonės buriasi į bendruomenes, o jose dalijasi skirtingomis veiklomis: kas šaknis kasa, kas medžioja, o kas į žvaigždes žiūri ir ateitį spėja. Lygiai taip pat yra ir šiandien – vieni pilotuoja lėktuvus, antri siuva drabužius, treti kasa anglį.
Šioje paskaitoje siūloma įvertinti, darbo pasidalinimo įtaką kiekvienam visuomenės nariui atskirai bei visai visuomenei bendrai. Sužinosite, kas lemia darbo pasidalinimą bei kodėl pasidalinimas yra naudingas ir neišvengiamas.
Darbo pasidalinimą lemia tai, kad žmonės – skirtingi
Pradžioje verta susimąstyti, kodėl vieni žmonės kasa anglį, o kiti pilotuoja lėktuvus? Atsakymas labai paprastas – nes visi žmonės yra skirtingi, turintys individualius gebėjimus bei norus šiuos gebėjimus realizuoti.
Žmonės yra unikalūs, tačiau kiekvienas gali prisitaikyti įvairiausiam darbui. O dirba žmonės tam, kad susikurtų gėrybių būtinų gyvenimui. Žmonės, sunkiu savo darbu žemėje esančius išteklius padaro naudingais. Tik žmogus gali paversti žemės gelmėse glūdinčią naftą – kuru, medį – namu, upės deltos apsemtą pievą – derlingu ryžių lauku. Gamtoje yra daugybė išteklių, tačiau norint juos paversti naudingais visada reikia įdėti daug darbo. Tarkim, cementas – labai naudingas ir daug kur pritaikomas, tačiau automobilio iš jo nesulipdysi, mobiliojo telefono net ir pačioje derlingiausioje žemėje neišauginsi. Žmogaus darbas – taip pat išteklius, ir jo visada trūksta. Kadangi visi turime ribotą kiekį laiko ir daugybę veiklos galimybių, visuomet stengiamės daryti tai, kas mums atrodo naudingiausia. Žinoma, žmonės yra labai lankstūs ir greitai prisitaiko prie įvairių sąlygų, žmogus geriausiai sugeba persiorientuoti, keisti kvalifikaciją, įgūdžius ar išankstines nuostatas, kam yra tinkamas, o kam – ne. Tačiau, kad ir kokie lankstūs žmonės bebūtų, visi yra skirtingi – vieni gabesni protiniam, kiti fiziniam darbui, vieni kūrybiškesni, kiti atidesni, tai nulemia ir darbo vietų įvairovę rinkoje.
Kiekvieno žmogaus visuomenėje atliekama skirtinga funkcija yra naudinga. Galima sugalvoti verslų (intelektualių), kuriems beveik nereikia žemės ir kapitalo, bet joks gėrybių kūrimas negali apsieiti be darbo. Pavyzdžiui, internetinės kompanijos – „Facebook“ ar „Google“: didžiausia jų vertė yra ne patalpose ar serveriuose, o ten dirbančių žmonių galvose. O tarkim, „Jackass“ kompanija: jie atlikinėja kvailus, o kartais ir pavojingus triukus, tam, kad kitus pralinksmintų. Ir nors atrodytų, kad darbo rinkoje šie vaikinai turi mažai galimybių, vis tik jie teikia produktus: televizijos laidas ir filmus, kuriuos žmonės mielai perka. Tai puikus įrodymas, kad visi gali realizuoti savo skirtingus ir pačius neįprasčiausius gebėjimus – jei tik turi galimybę rinktis, kokia veikla užsiimti. O ši galimybė yra tik tuo atveju jei visuomenės nariai yra pasiskirstę darbais.
Neįmanoma tokia visuomenė, kurioje visi užsiimtų tuo pačiu darbu. Visų pirma, dėl to, kad iš prigimties žmonės turi ne tik skirtingus gebėjimus, bet ir skirtingus poreikius. O realizuodami savo išskirtinį gebėjimą už gautą atlygį žmonės gali patenkinti savo skirtingus poreikius. Jei tau patinka poezija neprivalai pats kurti eilėraščių, gali paprasčiausiai dirbti savo darbą, o už gautą atlygį pirkti poezijos knygas.
Taigi, žmonių skirtingumas ir užtikrina gyvenimo bendruomenėje efektyvumą. Būtent užsiėmimas skirtingomis veiklomis, leidžia patenkinti ir skirtingus poreikius. Kiekvienas, užsiimdamas mėgstama veikla kuria tam tikrą paslaugą ar produktą ir tokiu būdu pasirūpina kitu visuomenės nariu – jam nebereikia užsiimti tuo, ko jis neišmano, kadangi skirtingais savo darbo vaisais visuomenės nariai gali paprasčiausiai apsimainyti.
Devyni amatai, dešimtas badas arba asmeninė darbo pasidalinimo nauda
„Devyni amatai, dešimtas badas“ – tokie posakiai atsiranda neveltui. Na, pamėgink lankyti futbolo treniruotes, vadovauti skautų būreliui, savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, rengti aktualijų skiltį jaunimo laikraščiui, na ir dar organizuoti mokyklos pirmininko rinkimus. Lažinuosi, kad teks badauti, jau vien dėl to, kad nebus kada valgyti. Žinoma, tikėtina, kad yra ir tokių, kuriems pavyksta visas šias veiklas suderinti. Tačiau pagalvok, kaip jiems sektųsi, jei savo veiklą jie apribotų viena ar keliomis funkcijomis? Įtariu, kad tapti tikrais konkrečios srities profesionalais šansų būtų daug.
Įdomu, jog požiūris, kad visiems bus geriau, jei kiekvienas gerai darys savo darbą, šiandien nėra populiarus. Madinga manyti, kad vienas žmogus turi gebėti atlikti kuo daugiau funkcijų, o atsidėti konkrečiam darbui yra mažų mažiausiai nemodernu. Tačiau kaip puikiai įrodo darbo praktika, apsiriboti keliomis funkcijomis ir darbais pasidalinti yra žymiai efektyviau.
Juk darbais žmonės dalijasi nuo neatmenamų laikų. Vieni buvo stipresni ir geresni medžiotojai, kiti – geresni uogų rinkėjai, treti puikiai audė audinius. Žmonės labai greit suprato, kad nebūtina bandyti visko daryti pačiam. Užuot kiekvienam žmogui – jaunam, senam, vaikui – pačiam medžiojus, uogavus ir audus, daug protingiau yra pasiskirstyti darbais, o dienos pabaigoje pasimainyti savo darbo vaisiais: jauni bus sumedžioję mėsos, vaikai pririnkę uogų, o vyresnieji – nuaudę medžiagos. Tai leidžia visiems daugiau pagaminti, taigi, ir geriau patenkinti savo poreikius.
Darbo pasidalijimas leido kiekvienam gilinti savo įgūdžius ir tapti puikiu medžiotoju, uogautoju ar audėju. Dėl to, kad žmonių grupės dalijosi darbais, kiekviena grupė išugdė puikių medžiotojų, puikių uogautojų ir puikių audėjų, o ne būrį vidutiniškų medžiotojų-uogautojų-audėjų. Darbo pasidalijimas leido turėti daugiau mėsos, uogų ir drabužių, o tai reiškia – geriau gyventi.
Taigi, kiekvienas dirbdamas tokį darbą, kurį geriausiai išmano turi daugiausiai galimybių tapti tikru tos srities profesionalu. Tai reiškia, kad konkretaus darbo atlikimui jis gali skirti mažiau laiko negu jo reikėtų, stengiantis pačiam patenkinti visus savo poreikius. Todėl darbo pasidalinimas užtikrina ir laisvą laiką.
Darbo pasidalinimo nauda visuomenei
Dirbdamas konkrečioje srityje turi galimybių perprasti jos ypatybes ir tokiu būdu prisidėti prie bendros visuomeninės pažangos. Tik, esant darbo pasidalinimui, yra galimybių tapti konkrečios srities specialistu. Sutiksi, jog neįmanoma vienodai gerai pilotuoti lėktuvų, būti anglių kasimo čempionu ir dar puikiu siuvėju. Universalių specialistų nebūna dėl to, kad nėra žmonių, kurie būtų vienodai gabūs viskam, taip pat ir laiko ištekliai yra riboti. Pasirinkdamas konkrečią darbo sritį, žmogus gauna ne tik asmeninę naudą (galimybę dirbti mėgstamą ir išmanomą darbą, turėti laisvo laiko ir galėti patenkinti skirtingus savo poreikius), pasidalinimas yra naudingas ir visai visuomenei bendrai.
Jau žinai, kad dažniausiai žmonės dirba tokį darbą, kuris jiems sekasi geriausiai. Dėl to niekur, kur tik dirbama, nerasime visiškai vienodas užduotis atliekančių darbuotojų. Pažvelkime į bet kokios krepšinio komandos startinį penketą, ką ten pamatysime? Aukštas ir sunkus centro puolėjas grumiasi dėl kamuolio, mažas ir greitas gynėjas varinėjasi kamuolį, o „snaiperis“ mėto tritaškius. Visi jie skirtingi, tačiau kiekvienas atlieka tą vaidmenį, kurį gali atlikti geriausiai. Skirtumai ne tik, kad netrukdo, bet net ir padeda užtikrinti geresnį žaidimą. Būtent todėl treneris vienu metu niekuomet neleidžia, pavyzdžiui, penkių gynėjų į aikštelę ir tai padeda komandai laimėti.
Kaip žinia, gyvenimas yra daug sudėtingesnis nei sportas. Bet „žaidimo“ pozicijų pasidalijimas gyvenime yra taip pat akivaizdžiai naudingas, leidžiantis gerinti konkrečius įgūdžius ir taip prisidėti prie bendro rezultato gerinimo. Skirdami savo laiką ir pastangas konkrečiai sričiai, galime geriausiai perprasti jos subtilybes. O perpratę galime jas tobulinti. Dėl to šiais laikais į darbus ir mokyklas važiuojame automobiliais, o ne jojame arkliais, drabužius siuvame ne lokio nagų adatomis, bet siuvimo mašinomis, o žinią iš draugo gauname ne pašto karveliu ar laužo dūmų stulpu, bet trumpąja žinute arba elektroniniu paštu. Taigi, savo poreikius galime patenkinti mažesnėmis sąnaudomis – pakanka surinkti ir išsiųsti tekstą mobiliuoju telefonu, nebūtina ieškoti malkų ir kurti laužo. Dėka technologinės darbo priemonių pažangos tą patį ar geresnį rezultatą galime pasiekti žymiai mažesnėmis sąnaudomis. Tobulėjant darbo priemonėms – trumpėja darbo laikas, didėja produktyvumas, todėl įmanoma patenkinti vis daugiau poreikių. To nebūtų įmanoma pasiekti jei visiems tektų savo poreikiais rūpintis tiesiogiai. Pažangioms mintims ir jų įgyvendinimui paprasčiausiai neliktų laiko.
Taigi, skirtingai nei įprasta manyti – darbas ne pavergia žmogų ir visuomenę, bet kaip tik – išlaisvina.
UŽDUOTIS. Situacija: architektas Jonas gavo pelningą užsakymą – parengti detalų didelio sklypo planą ir suprojektuoti jame gyvenamųjų namų kvartalą. Pasidarė Jonas darbų sąrašą: įvykdyti geodezinį sklypų matavimą, sudaryti topografinį planą, pažymėti sklypo ribas, įforminti reikiamus dokumentus, gauti sutikimus statyboms iš šalia gyvenančių, įvesti į sklypą būtinas komunikacijas, suprojektuoti namus, numatyti jų išdėstymą. „Daug darbų“ – pamanė Jonas.
„Tačiau ir atlygis atitinkamas. Pagaliau galėčiau ir savo namą pradėti statyti“. Ir nusprendė Jonas visus darbus atlikti vienas.
Klausimas. Kaip manai, kaip Jonui sekėsi? Turėdamas galvoje, kad darbus buvo galima pasidalinti, pagalvok apie šios situacijos privalumus ir tris trūkumus ir juos įvardink.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/VZowBj
