Yra žmonių atkakliai siekiančių laimėti svajonių prizą – milijoną, jie kiekvieną savaitę pareigingai perka loterijos bilietus ir atsakingai tam tikrą valandą sėda prie televizoriaus ekranų, vildamiesi, kad šis vakaras bus lemtingas, tačiau yra ir tokių, kurie sąžiningai užsitarnauto milijono tiesiog atsisako.
Pavyzdžiui, rusų matematikas Gregorijus Perelmanas 2010 metais atsisakė milijono dolerių premijos, kuri jam buvo skirta už Poincaré hipotezės įrodymą. Na ir keistuolis, pamanytų daugelis, juk šį apdovanojimą jis galima sakyti užsidirbo – teisingai išsprendė vieną iš tūkstantmečio matematikos uždavinių.
Gal ir nustebsi, tačiau milijono atsisakymas ekonominiu požiūriu gali būti racionalus veiksmas. Tą įrodo žmogiškos veiklos mechanizmo analizė bei ekonominio naudingo sampratos atskleidimas.
Ekonomikos tyrimo objektas – žmogaus veikla
Pradėkime nuo to, kad kiekvienas individas yra savarankiškai veikianti būtybė. Tai reiškia, kad žmogus pats sprendžia, kaip jam elgtis: kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis siekti. Skirtingai nei tiksliuosiuose moksluose, kurie į žmogų žiūri veikiau kaip išorinių veiksnių veikiamą būtybę.
Šio teorinio aspekto pritaikymas prie šios paskaitos situacijos būtų toks: žmonės numato savo tikslą, šiuo atveju – gauti milijoną ir šio tikslo įgyvendinimui pasirenka jiems priimtiniausias priemones – vieni perka loterijos bilietus, antri daug dirba ir atsakingai taupo, treti siekia pasaulinio įvertinimo ir apdovanojimo. Visus šiuos atvejus vienija faktas, jog veikiama visuomet savų interesų pagrindu, tik tu pats nusprendi ko ir kaip siekti. Tavo sprendimai yra laisvi ir savarankiški. Tą puikiai įrodo visų mūsų tikslų skirtingumas, mat jei viską lemtų objektyvūs ir visiems vienodai galiojantys mokslo dėsniai, visų ir tikslai turėtų būti vienodi. O taip tikrai nėra. Pagalvok, juk net tavo šeimos narių ar klasės draugų norai retai kada sutampa. O jei net kartais ir sutampa, jų įgyvendinimo siekiama skirtingomis priemonėmis. Tarkim, vieni norintys gauti gerą pažymį daug ir stropiai mokosi, tuo tarpu kiti per kontrolinį žvilgčioja į šių stropuolių atsakymus. Pasitaiko, kad tiek vieni, tiek kiti pasiekia to paties tikslo, vis tik priemonių pasirinkimas aiškiai išsiskiria.
Taigi, tokia unikali žmogiška veikla ir yra ekonomikos mokslo tyrimo objektas. Dar labai svarbu suprasti, kad kiekviena veikla laikytina ekonomine, kadangi, veikiama ribotų išteklių pasaulyje, taip pat jai atlikti skirtas laikas ir jėgos galėjo būti panaudotos kitai veiklai.
Jau išsiaiškinome, kad kiekvieno veikla yra unikali, nes kiekvienas pats pasirenka savo tikslus ir priemones jų siekimui. Kaip manai, ar įmanoma tokioje skirtingoje žmonių veikloje įžvelgti bendrus pamatinius principus?
Tikrai taip! Pakanka susimąstyti apie tai, kodėl išvis imamasi bet kokios veiklos? Kodėl kasdieną žmonės atlieka milijonus veiksmų? Kodėl ryte keliasi iš lovų, pusryčiauja, lekia į darbus, universitetus bei mokyklas, kodėl ilsisi, sportuoja, o vakare vėl gulasi į lovas? Atsakymas be galo paprastas – veikti imamasi tada, kai esama padėtis netenkina ir norisi ją pagerinti. Jei nepatinka būti alkanam – pasidarai sumuštinį. Jei nori daugiau sužinoti apie ekonomiką – studijuoji „Ekonomika aktyviai“. Sergi – guli lovoje ir geri vaistus. Taigi, veiklą skatina nepasitenkinimas dabartine padėtimi, noras ją pakeisti, pagerinti. Nepamirštam ir fakto, kad visi žmonės skirtingi ir tos pačios veiklos imasi, skatinami skirtingų motyvų. Pavyzdžiui, vieni sportuoja, nes nori būti sveikesni, kitiems sportas padeda atsipalaiduoti, treti siekia tapti profesionaliais sportininkais, dar kiti eina į sporto klubą, nes tikisi ten susirasti draugų. Visi atlieka tą pačią veiklą, šiuo atveju sportuoja, ir nors tai daro dėl skirtingų tikslų, visus atvejus vienija noras pakeisti esamą padėtį.
Imamės veiklos tam, kad artimiausioje ateityje gyventume geriau nei tuo atveju jei nieko nesiimtume. Ir atitinkamai žmogus niekuomet nesiims jokio darbo jei šis jam neatneš naudos. Net ir tokia altruistinė veikla kaip labdara, kuri įprastai laikoma nesavanaudiška, vis tik kyla dėl savanaudiškų paskatų. Aukojome tam, kad padėtume kitiems ir dėl to patys pasijustume geriau. Vieni geriau pasijus dėl to, kad aplinkiniai jį ims laikyti kilniu žmogumi, kiti žinodami, kad jų dėka mažiau pasiturintys šiandien galės sočiau pavalgyti.
Toks aiškinimas vadinamas prakseologija (veiksmo logika) – žmogiškos veiklos teorija, teigiančia, kad kiekvienas žmogaus veiksmas yra nukreiptas į jo dabartinės būsenos pagerinimą.
Taigi, akivaizdu, jog matematiko G. Pelermano tikslas nebuvo milijonas. Jis tiesiog siekė prisidėti prie mokslo pažangos matematikos srityje. Jo pasirinkta priemonė – iki tol neatskleistos hipotezės įrodymas. Pelermanas savo veikla siekė ne užsidirbti, tačiau pasitarnauti mokslui, galbūt įtvirtinti savo kaip mokslininko statusą. Matematikui svarbiau buvo pats procesas, kurio tikslu jis laikė – hipotezės įrodymą, o ne kitų įvertinimas. Jis pagerino savo intelektualią būseną, o milijonas tebuvo šalutinė to pasekmė. Milijono atsisakymas irgi gali būti laikomas priemone tam tikram tikslui pasiekti. Čia galime tik spėlioti, ko buvo siekiama, atsisakant milijono – galbūt matematikas norėjo išlikti keistuoliu, gauti dar daugiau dėmesio arba paprasčiausiai laimėtas milijonas jo būseną būtų tik pabloginęs. Juk sutiksi, kad turėti milijoną yra ne tik didelė laimė, bet kartu ir atsakomybė.
Kas yra ekonominis naudingumas?
Išsiaiškinus pagrindinius ekonomikos objekto – žmogaus veiklos principus, privalu išnagrinėti ir ekonominio naudingumo sąvoką. Kaip kitaip sužinosime, „Kodėl atsisakyti milijono yra ekonomiškai naudinga“?
Naudingumas dažnai gretinamas su racionalumu. Naudinga yra tai, kas yra racionalu. Racionalus elgesys yra toks, kuris neša naudą. Bėda ta, kad naudingumas matuojamas subjektyviais dydžiais, todėl ir racionalumas yra subjektyvus. Nėra jokių bendrų ir visuotinai galiojančių naudos matavimo kriterijų.
Taip pat ekonominis naudingumas dažnai painiojamas su finansine nauda. Tačiau finansinė nauda yra tikrai naudinga tuomet, kai ji pagerina žmogaus būseną. O pinigų problema ekonomikai svarbi tiek, kiek ji susijusi su žmogaus veikla, tačiau tai nėra pagrindinė ekonomikos problema, kaip dažnai norima manyti.
Grįžkime prie racionalumo problemos. Tikrai esi sulaukęs vertinimų, kai tavo elgesys buvo pavadintas neracionalu. Taip pat natūralu, kad ir pats vertini kitų elgesį. Juk daugelis išgirdę ir G. Pelermano istoriją tikrai pamano – na ir kvailai pasielgė, atsisakydamas tokio apdovanojimo. Ir dar sustiprina savo nuomonę argumentais – juk tokio įvertinimo jis sąžiningai nusipelnė, jei nepriėmė tai bent jau galėjo skirti labdarai ir pan.
Taigi, veiksmo racionalumas yra individualus, tačiau nebūtinai „protingas“ pagal neva „bendrai galiojančias“ protingumo taisykles. Tiesiog, nėra vienareikšmiškai naudingų ar žalingų ekonominių sprendimų. Naudinga – jei tavo padėtis, tavo pačio vertinimu, atlikus tam tikrą veiksmą pagerėjo, žalinga – jei pablogėjo. Ir, nors, žvelgiant iš šono, kardų rijiko veikla daugeliui atrodo neracionali, jam ji yra racionali, nes neša naudą – pasitenkinimą, populiarumą, bet ką, ką jis pats traktuoja kaip savo padėties pagerinimą, o kiti gali tik vertinti, tačiau negali savo subjektyvių vertinimų skelbti galiojančiais objektyviai.
Čia būtina įvardinti ir subjektyvios vertės problemą – tai, kas vertinga yra nustatoma individuliai. Juk, tarkim, pietus kavinėje perki tuomet, kai tau jų vertė atrodo didesnė nei už juos sumokami pinigai. Tačiau akivaizdu ir tai, kad, tarkim, vegetarui atrodo neracionalu mokėti 100 Eur už gurmanišką mėsos kepsnį, nes tai, jo manymu, neatneša jokios naudos. Paprasčiausiai vegetaras mėsos kepsnio nelaiko vertybe. Bet dėl to, kad kam nors kieno nors kito veiksmas atrodo neracionalus, negalima sakyti, kad jis apskritai yra neracionalus.
Nepaisant to, ekonomistai siekia apibrėžti ir suprasti, kaip žmonės patiria pasitenkinimą. Tam reikalui jie net yra sugalvoję specialų terminą, kuris sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą. Utility daugmaž galima versti kaip „nauda“, o vienetus (utils), kuriais matuojama nauda, – „naudžiais“ (skamba juokingai, bet kartais net ir rimti dalykai turi juokingus pavadinimus). Taip pat ekonomistai teigia, kad kiekvienas iš mūsų turi savotišką naudos formulę, kuri nusako, kokie daiktai, kiek pasitenkinimo suteikia. Pavyzdžiui, Jonui du obuoliai suteikia tiek pat pasitenkinimo, kaip trys kriaušės, arba du saldainiai suteikia tiek pat laimės, kaip keturi sausainiai. Be abejo, čia naudojamas pavyzdys yra labai supaprastintas – realybėje mūsų įsivaizduojama pasitenkinimo formulė yra tokia sudėtinga, kad jos užrašyti nesugebėtų net ir protingiausių mokslininkų komanda.
Vis dėlto, jei apie naudą norime kalbėti kaip ekonomistai, tai pati pirmoji taisyklė, kurią reikia atsiminti yra: negalima palyginti dviejų skirtingų žmonių naudų. Naudos neįmanoma pamatuoti būtent todėl, kad ji subjektyvi. Todėl, kai draugai, tėvai ar net politikai sako, kad jie žino, ko tu nori, jie, bent jau iš ekonomisto perspektyvos, daro esminę klaidą. Nes tik tu pats žinai, ko tu nori.
Lygiai taip pat, kai žmonės sako, kad atsisakyti milijono yra nesąmonė – jie klysta. Kadangi atsisakyti milijono, iš tiesų, yra ekonomiškai naudinga – jei tik pats atsisakantysis mano, kad šis veiksmas pagerins jo padėtį arba jos nepablogins, lyginant su buvusia prieš tai.
UŽDUOTIS: atsakyk į klausimus
- Ekonomikos mokslo tyrimo objektas yra: a) racionalus materialių gėrybių ir pinigų paskirstymas visuomenėje; b) žmogaus veikla ribotų gėrybių pasaulyje; c) statistiniai duomenys, susiję su ūkinės veiklos ypatybėmis.
- Ekonominis naudingumas – tai: a) finansinio naudingumo sinonimas; b) visuotinai galiojantis racionalus naudingumas; c) subjektyvus naudingumas, gerinantis konkretaus asmens padėtį.
- Jonas už paskutinius pinigus pakvietė merginą vakarienės ir šauniai praleido laiką, tačiau rytoj neturės pinigų net troleibuso bilietėliui. Toks elgesys yra: a) racionalus ir ekonomiškai naudingas; b) neracionalus, tačiau ekonomiškai naudingas; c) neracionalus ir ekonomiškai nenaudingas.
- Dvi draugės – Aistė ir Ieva visus metus taupė pinigus. Aistė už sutaupytus pinigus nusipirko brangų veislinį šunį. Ieva sutaupytą sumą padėjo į banką. Kuri situacija yra ekonomiškai racionalesnė? a) Abi situacijos yra vienodai racionalios ekonominiu požiūriu. b) Ieva pasielgė racionaliau, nes į banką padėti pinigai duos didesnę ekonominę naudą nei Aistės pasirinkimas. c) Abi draugės pasielgė neracionaliai, geriau būtų visus pinigus bendrai investavusios į nekilnojamą turtą, toks veiksmas atneštų realią ekonominę naudą.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/AHZhHK
