Spėju, jog esi pagalvojęs apie gyvenimą, neišleidžiant nei cento. Ir iš tiesų, tai neatrodo taip jau sudėtinga, ypač kol šalia yra aplinkinių, kurie tavo „nemokamą“ gyvenimą apmoka – tu pats pinigų neleidi, tačiau reikiamų prekių ir paslaugų tau nuperka kiti, tarkim, tėvai moka mokesčius už būstą, kuriame gyvenate, draugai vaišina pietumis, slapta įsprunki į koncertą ar „pamiršti“ nusipirkti troleibuso bilietėlį, spėju, jog netrukus toks gyvenimo būdas taptų nepatogiu tiek tau, tiek aplinkiniams. Beje, kas būtų jei aplinkiniai taip pat sumanytų gyventi nemokamai?
Taigi, šios paskaitos misija: pamėginti atskiro žmogaus nemokamo gyvenimo atvejį perkelti į visuomenės kontekstą. Išsiaiškinsim visiškai nemokamo, ne-ekonominio gyvenimo kainą bei aptarsim iš dalies nemokamo gyvenimo šalininkų – fryganų (fryganizmas (ang. freeganism) – gyvenimo būdas, paremtas minimaliu dalyvavimu ekonomikoje ir ribotu išteklių naudojimu (http://freegan.info/) pastangas gyventi ekonomikos paraštėse, žinoma akiratyje visuomet išlaikysim įprastą kasdienį gyvenimą, kuriame „nemokamų pietų nebūna“.
Visiškai nemokamas gyvenimas arba kodėl žmonės moka už tai, ką galėtų atlikti patys?
Pirmiausia svarbu prisiminti, jog mums įprasti pinigai tėra patogus tarpininkas atsiradęs istorijos eigoje tam, kad palengvintų mainus. Kalbėdami apie visiškai nemokamą gyvenimą omenyje turėkime pasaulį be jokių ekonomikos apraiškų, tai reiškia, jog jame nėra nei piniginių, nei natūrinių mainų (natūriniai mainai – prekių ir paslaugų keitimas į kitas prekes ir paslaugas, nenaudojant pinigų kaip tarpininko).
Na, o dabar įsivaizduok, jog gyveni visuomenėje, kurioje viskas nemokama, jos nariai nėra susieti jokiais ekonominiais santykiais – tai reiškia, kad kiekvienas dirba tik tam, kad patenkintų asmeninius poreikius. Ir iš tiesų, ar nebūtų puiku viskuo pasirūpinti pačiam, nebūti įsipareigojus nei darbdaviui, nei darbuotojams, nei bankams, nebūti priklausomam nuo to, ką gamintojai siūlo bei reklamuoja ir galėti savarankiškai spręsti ko ir kada norėti? Tokiu atveju, į tavo būtiniausius dienos darbus turėtų įeiti rūpinimasis maistu, būstu bei drabužiais. Galiu patikėti, jog kiekvienas sugebėtų pasirūpinti šių būtiniausių poreikių patenkinimu, tačiau abejoju ar visi galėtų pasigydyti skaudantį dantį arba apsaugoti save bei savo turtą, o juk sutiksi, kad šie poreikiai yra ne mažiau svarbūs.
Pagalvokime, kaip toks visiškai ne-ekonominio asmeninio gyvenimo modelis atrodytų visuomenės kontekste. Kas sietų individus, kuomet kiekvienas veiktų asmeninių interesų rate? Juk visuomenės sąvoka taikytina tik socialinių santykių turinčiai žmonių visumai. Na gerai, juk socialiniai santykiai nėra vien tik ekonominiai, galima tiesiog bendrauti, dalintis įspūdžiais, tačiau ar po namo statymo ir skaudančio danties taisymo lieka laiko ir noro bendravimui? Be to pamąstyk apie tokios „visuomenės“ kultūrinį gyvenimą, techninį bei idėjinį vystymąsi. Kas kurs muziką, konstruos automobilius ar galvos muzikos kūrimo ir automobilių konstravimo idėjas jei visi bus užsiėmę būtiniausių savo poreikių tenkinimu.
Visiškai nemokamo ne-ekonominio gyvenimo kaina:
- Prarandamas laikas;
- Susiaurinamas poreikių spektras;
- Nerealizuojamos originalios idėjos;
- Neskatinama pažanga;
- Nėra bendravimo.
Taigi, nors ir galėtum pats pasistatyti namą, susimedžioti šerną ir pasisiūti batus, noriai sutinki mokėti už tai, kad tą atliktų kiti, mainais gauni dar ir laiko, kurį gali skirti tave tikrai dominančiai veiklai. Todėl įprastai visuomenės nariai yra pasidalinę darbais, tokiu būdu kiekvienas netiesiogiai rūpinasi kiekvieno kito poreikių patenkinimu – vieni stato namus, kiti medžioja šernus, vėliau šiom gėrybėm mainosi. Pinigai šiuos mainus palengvina, nebūtina turėti šerną tam, kad iškeistum jį į namą, pakanka turėti reikiamą sumą pinigų.
Taigi, pinigus keičiame į geidžiamas prekes ir paslaugas. O papildomai gauname dar ir laiko, taip pat neprivalome apriboti savo norų, atvirkščiai – prekių ir paslaugų gausa pranoksta individualius norus, taip pat turime laiko ir galimybių realizuoti originalias idėjas, kurios skatina pažangą.
Iš dalies nemokamas gyvenims arba fryganizmo paradoksas
Kaip jau turbūt supratai gyvenimas ne-ekonominiame pasaulyje iš tiesų kainuoja kur kas daugiau nei įmanoma įvertinti pinigine išraiška. Tačiau apsvarstykime galimybę gyventi nemokamai esamoje ekonominėje sistemoje, būtent toks yra fryganų (ang. freegans) siekis. Tikriausiai esi girdėjęs apie aktyvistus, raginančius nepasiduoti išnaudotojiškai vartojimo ekonomikai ir taip išsilaisvinti iš materialistinės santvarkos pančių. Iš tiesų, fryganizmo tema paliečia ne vieną svarbią problemą, tačiau šioje paskaitoje aptarsime esminius tokio gyvenimo būdo aspektus ir apsvarstysime jo veiksmingumo ribas.
Esmine ekonominės santvarkos nuodėme fryganistai laiko pernelyg didelį vartojimą, anot jų, žmonės yra priversti pirkti prekes ir paslaugas, kurių jiems iš tiesų nereikia. Tačiau kas nusprendžia kokios prekės ir paslaugos yra reikalingos? Ar energetinis gėrimas yra reikalingesnis už Coca-Colą? Sutiksi, kad tai kiekvienas sprendžia individualiai. Na tarkim, energetinio gėrimo gamintojai yra suinteresuoti parduoti kuo daugiau savo produktų, tą jie siekia įgyvendinti pasitelkdami reklamą, pateikdami kuo patrauklesnę prekę, kainą, siūlydami akcijas, tačiau galiausiai tik tu pats sprendi ar pirkti ir kiek pirkti, o pirkdamas nusiunti gamintojams signalą apie savo norus. Jei niekas energetinio gėrimo nepirktų, niekas jo ir negamintų, jei pirktų mažiau, tuomet ir gamintų mažiau. Gamintojų gaminamos prekės privalo atitikti pirkėjų norus ir galimybes, antraip, jie negautų pelno ir bankrutuotų. Visi turime skirtingus norus, į kuriuos gamintojai, siekdami pelno, privalo atsižvelgti, todėl visuomet yra galimybė rinktis – gerti Coca-Colą, žalią arbatą ar vandenį iš čiaupo. Priversti ką nors vartoti galima tik panaikinus pasirinkimo galimybę. Na įsivaizduok, ateini į parduotuvę ir visame gėrimų skyriuje tik pomidorų sultys, o tu tiesiai iš futbolo treniruotės ir esi labai ištroškęs tokiu atveju esi priverstas jas pirkti, nes neturi iš ko rinktis. Tačiau, iš tiesų, gamintojai žino tavo poreikius ir siekdami gauti pelno stengsis juos kuo geriau patenkinti.
Na o fryganų skatinimas vartoti kuo mažiau reiškia, jog turi ir norėti kuo mažiau. Atsimeni, kuomet kalbėjome tik apie būtiniausių poreikių tenkinimą? Tačiau juk ne visiems pakanka būti tik sotiems ir nesušalusiems, kiti nori dar ir į kiną nueiti ar knygą paskaityti. Taigi, tavo vartojimas atspindi tavo poreikius, į kuriuos atsakingai reaguoja gamintojai. Vis tik fryganai čia įžvelgia verslininkų sąmokslo teoriją: esą vartodami esame verslininkų įkaitai, negalintys sąmoningai spręsti ką vartoti, verslininkai formuoja vartotojų norus, siekdami priversti pirkti jų siūlomas prekes ir paslaugas. Tačiau turbūt sutiksi, jog net ir patys išrankiausi pirkėjai, iš tiesų, randa kaip patenkinti savo įgeidžius ir jei daugiau žmonių užsinorėtų pietums valgyti ne mėsainius, bet pavyzdžiui keptas varlių šlauneles, netrukus atsirastų daugybė tokių restoranų, kadangi tai verslininkams neštų pelną.
O štai pačių fryganų pasirinkimas priklauso nuo šiukšlių konteinerio turinio, mat jie, siekdami už nieką nemokėti nei cento, pragyvenimui reikalingų dalykų: maisto, baldų, rūbų ir buitinės technikos ieško didžiųjų prekybos centrų ir gamyklų šiukšliadėžėse. Ir randa! Tačiau, kaip manai, kas turi didesnę pasirinkimo laisvę ir sąmoningiau renkasi ką vartoti – prekybos centro pirkėjas, daržovių skyriuje ieškantis produktų sriubai ar už prekybos centro esančio konteinerio svečias, radęs dešimt kilogramų vartojimui dar visai tinkamų pomidorų?
Tačiau reikia pripažinti, kad savo siekį gyventi nemokamai fryganai kryptingai siekia įgyvendinti ir išskyrus kai kuriuos būtiniausius atvejus pinigų beveik nenaudoja. Vis tik pasvarstykime kas būtų jei visi susižavėtų šia idėja ir taptų fryganais. Paradoksalu, tačiau fryganizmo tiesiog neliktų, mat niekas nepirktų, todėl niekas negamintų, nepardavinėtų ir konteineriai greitai ištuštėtų.
Tik tu pats sprendi ko ir kiek vartoti, priversti tave minimalizuoti ar maksimalizuoti vartojimą gali nebent pasirinkimo galimybių apribojimas.
Taigi, kaip jau turbūt supratai, rinka nėra verslininkų sąmokslo teorija, rinka – tai tiesiog natūraliai susiklostę žmonių tarpusavio santykiai, piliečių susitarimas, paremtas laisve rinktis norimą veiklą bei norimą prekę ir paslaugą. Rinka į vieną tašką suveda tuos, kurie nori ir gali pirkti ir tuos, kurie parduoda. Na, o nemokamo gyvenimo kaina varijuoja tarp norų susiaurinimo iki būtiniausių poreikių ir maisto paieškų šiukšlių konteineriuose.
UŽDUOTIS: Įsivaizduok, kad užsiimi konkrečiu amatu, tarkim, suremontuoji draugo dviratį > Už šią paslaugą gauni 5 Eur > 5 Eur iškeiti į pietus kavinėje > Gauni ne tik pietus, bet ir laiko: tau nereikia pirkti produktų, gaminti maisto, plauti indų ir t.t. > Sutaupytą laiką skiri futbolo treniruotei > Finale vietoj vidutiniško virėjo tampi profesionaliu futbolininku.
KLAUSIMAS. Kokia šios situacijos nauda?
- draugui: …
- kavinės savininkui: …
- visuomenei: …
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/rZhlaA
