Pastarųjų metų diskusijos dėl darbo santykių ir nuo liepos mėnesio įsigaliosiančio naujojo Darbo kodekso svarstymai atspindi dviejų priešingų požiūrių, kas lemia darbuotojų ir apskritai žmonių gerovę, susikirtimą.
Vieni teigia, kad darbuotojų gerovę iš esmės lemia ekonomikos produktyvumas, investicijos ir darbdavių konkurencija dėl darbuotojų. Tam reikia lankstaus, atviro dialogui, darbo santykių reguliavimo, kuris lemia patrauklesnes investicines sąlygas, daugiau ekonominės veiklos, greitesnį ekonomikos augimą. Taip pat daugiau naudingų susitarimų abiem pusėms – darbuotojams ir darbdaviams – dėl atlyginimo, darbo laiko, atostogų ir kitų dalykų.
Kiti mano priešingai. Esą, darbuotojų gerovę lemia tai, kiek Darbo kodeksas gali juos apsaugoti nuo darbdavių išnaudojimo, kurį lemia aukštesnė darbdavių derybinė galia. Todėl, kuo daugiau darbdavį įpareigojančių taisyklių ir prievolių numatyta Darbo kodekse (dėl įdarbinimo, terminuotų sutarčių, darbo valandų, atostogų reglamentavimo, atleidimo sąlygų, išeitinių išmokų, profsąjungų stiprumo ir pan.), tuo geresnė darbuotojo padėtis. Pagal šį požiūrį darbuotojo interesams geriausiai atstovauja griežtas Darbo kodeksas, smulkmeniškai įtvirtinantis darbuotojo ir darbdavio santykius.
Šie du požiūriai yra nesuderinami. Senasis, vis dar galiojantis, Darbo kodeksas iš esmės atitiko antrąjį požiūrį. Apie jo griežtumą ir siekį ginti darbuotojus nuo darbdavių savivalės galima spręsti jau iš to, kad jis savo dvasia ir turiniu buvo labai panašus į Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Darbo įstatymų kodeksą. Net ir pastarasis iš dalies buvo lankstesnis. Pavyzdžiui, nutraukus darbo sutartį dėl to, kad organizacija yra likviduojama, buvo numatyta 2 savaičių vidutinio uždarbio dydžio išeitinė išmoka, o dabar – nuo 1 iki 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčio dydžių. Senojo kodekso reguliavimo dvasią parodo ir tai, kad kai dar 2013 m. jį įvertino Pasaulio bankas, Lietuvai pagal darbo reguliavimo lankstumą buvo skirta vos 119 vieta iš 183 vertintų šalių.
Pastaruosius porą metų vyko daug grumtynių dėl naujo Darbo kodekso. Iš diskusijų būtų galima susidaryti vaizdą, kad naujasis Darbo kodeksas yra kur kas laisvesnis ir lankstesnis nei senasis. Bet kaip yra iš tikro? Kiek lankstus yra naujas Darbo kodeksas?
Pasaulio bankas „Doing business“ indekse išskiria, jo manymu, svarbiausius rodiklius, pagal kuriuos vertina 190 šalių darbo santykių reguliavimo griežtumą. Šie rodikliai vertina įvairius darbo santykius reglamentuojančius aspektus: įdarbinimą, darbo laiką, atleidimo reguliavimą ir jo kaštus, taip pat tiria ir darbo kokybės klausimus. Tai leidžia kiekybiškai palyginti skirtingų ekonomikų darbo santykių reglamentavimą ir jo griežtumą. Naudojantis Pasaulio banko metodika ir išskirtais rodikliais galima pamatuoti, kiek iš tikro lankstesnis yra nuo liepos įsigaliosiantis Darbo kodeksas palyginti su dabar galiojančiu.
Rezultatas yra toks, kad daugumoje rodiklių, t.y. net 30-yje iš 33-jų tarp senojo ir naujojo Darbo kodekso nėra jokių skirtumų. Pasikeitimai – vos trijuose. Sumažėjo darbuotojų atleidimo sąnaudos (t.y. vidutiniškai sutrumpėjo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai ir sumažėjo išeitinės išmokos). Taip pat maksimalus darbo dienų skaičius per savaitę padidėjo nuo 5,5 darbo dienų per savaitę iki 6 (su sąlyga, kad negali būti dirbama daugiau kaip 6 dienas per 7 paeiliui einančias dienas).
Ir viskas. Kitos taisyklės, pvz. reguliuojančios terminuotas darbo sutartis, darbo laiką, papildomą atlygį už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio dienomis, prioritetus nusakančios taisyklės atleidžiant darbuotojus – iš esmės nesikeičia.
Negana to, po Trišalėje taryboje vykusių diskusijų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė papildomų pasiūlymų, dar labiau ribojančių jau ir taip nežinia kur esantį naujojo Darbo kodekso lankstumą. Pvz. siūloma apsunkinti suminės darbo laiko apskaitos įvedimą, numatomos privalomos kompensacijos darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamo pobūdžio, daugiau galių suteikiama profesinėms sąjungoms ir kt. Tad kas beliks iš naujojo Darbo kodekso ir jo tariamo lankstumo jam įsigaliojus tampa vis labiau nebeaišku.
Kiek paradoksalu, tačiau priėmus naują Darbo kodeksą nepatenkintos liks abi pusės. Tie, kurie mano, kad darbuotojų gerovei svarbus yra Darbo kodekso lankstumas, iš esmės negalės pasidžiaugti nei ypatingai laisvesniais darbo santykiais, nei padidėjusiu Lietuvos investiciniu patrauklumu, nei dėl to pagerėsiančia įmonių ir jų darbuotojų padėtimi. O tie, kas galvoja, kad darbuotojų gerovei svarbus griežtas darbo santykių reguliavimas, taip pat liks nusivylę ir jausis pralaimėję, nes sumažintos išeitinės išmokos, sutrumpinti įspėjimo terminai atleidžiant. Taip pat viešumoje apie naują Darbo kodeksą dažnai (ir nepagrįstai) šnekama kaip apie kažkokį laukinio kapitalizmo įsikūnijimą. Žodžiu, abi pusės atras priežastį, kodėl būti nepatenkintomis.
Kur dingo tikslas padaryti Lietuvos darbo santykių reguliavimą modernesnį, atitinkanti šiuolaikinės ekonomikos realijas, didinantį Lietuvos investicinį patrauklumą? Norėjome kaip geriau, o gavosi…
