Vyriausybėje skubos tvarka prastumtas nutarimo projektas, kurio esmė – atimti kompensacijas iš tų, kurie perka ne pačius pigiausius vaistus. Paprastai tariant, pirksi mažiausiai kainuojantį preparatą, gausi 80 proc. ar 100 proc. kompensaciją, pirksi brangesnį – negausi jokios kompensacijos, mokėsi visą jo kainą.
Iki šiol buvo kompensuojama tik tiek, kiek kainuoja tos pačios veikliosios medžiagos pigiausias vaistas. Jei pirkote pigiausią vaistą už, pavyzdžiui, du eurus, nuo šios sumos ir skaičiuota kompensacija. Pasirinkusiesiems preparatą už penkis eurus, kompensacija vis tiek buvo skaičiuojama tik nuo dviejų eurų. Likusią vaisto kainos dalį, t. y. tris eurus, mokėjote patys. Tačiau viešųjų finansų požiūriu nėra jokio skirtumo, ar perkate vaistą už du, ar penkis eurus. Jūsų pasirinkimas valstybei kainuoja tiek pat. Už brangesnį vaistą iš savo kišenės sumoka pats žmogus.
Pastarojo meto tvarką būtų galima kritikuoti. Juk jei visi gauna vienodą kompensaciją už vaistus, kodėl jų sveikatos draudimo įmokos nevienodos? Nesvarbu, kiek moki – daug ar mažai (gal apskritai nieko), ligos atveju tau bus kompensuota tik tiek, kad pakaks sumokėti už pigiausią vaistą. Natūraliai kyla klausimas, kodėl 300 eurų atlyginimą gaunantis pilietis už valdišką sveikatos draudimą sumoka 380 eurų per metus, o iš uždirbančio 600 eurų jau plėšiama 840 eurų. Kur teisingumas?
Tačiau Vyriausybė patvirtino dar neteisingesnę sistemą. Jei pigiausias vaistas atsieina du eurus, bet pasirenki tą, kuris kainuoja penkis, apskritai negausi jokios kompensacijos. Taigi iš ligonių, kuriems netiks pigiausias vaistas, teisė į kompensaciją bus atimta. Su sąžiningu, per metus po 800 eurų valdiškam sveikatos draudimui atseikėjančiu žmogumi bus pasielgta kaip su veltėdžiu, kuris niekuo prie nieko neprisidėjo.
Taigi už kokius nusikaltimus iš kai kurių ligonių atimta vaistų kompensacija? Už tai, kad perka ne pačius pigiausius medikamentus. Už tai, kad trukdo valdžiai manipuliuoti kainomis. Už tai, kad mano, jog turi teisę patys nuspręsti, kur leisti savo pinigus. Pabrėžiu – savo pinigus, nes perkantis brangesnį, o ne pigiausią vaistą, kompensaciją ir iki šiol gaudavo tik kaip už pigiausią.
Įsivaizduokite situaciją, jei, pavyzdžiui, ūkio ministras nuspręstų, kad kovojant su didelėmis dešrų kainomis reikia uždrausti prekiauti brangiau nei keturis eurus už kilogramą kainuojančiomis dešromis.
Kas tokiu atveju nutiktų? Iki keturių eurų atpigtų buvusios brangios vytintos dešros? Ne. Tiesiog visos dešros, kainuojančios daugiau kaip keturis eurus, dingtų iš lentynų. Brangios dešros būtų galima nusipirkti tik užsienyje arba… iš po prekystalio. Baisiausia, jog žvelgiant vien statistiškai atrodytų, kad vidutinė dešros kaina Lietuvoje sumažėjo, nes į oficialią statistiką įtraukiami tik oficialūs pirkimai. Todėl pirkimai užsienyje arba iš po prekystalio šioje statistikoje nebūtų atsispindėti. Statistiniai duomenys nerodytų ir to, kad rinkoje nebeliko brangesnės dešros. Visi suprastume, jog dešra iš tikrųjų neatpigo – tiesiog nebeliko brangios. Tačiau su realybe susipykęs veikėjas galėtų mojuoti statistika ir sakyti: „Aš atpiginau dešrą!“
Juokinga, bet tiktų net ir tokia pat retorika: „Pigios ir brangios dešros poveikis yra identiškas, kalorijų kiekis brangioje ir pigioje dešroje labai panašus, o pakuotė, kvapas ir skonis – nereikšmingi skirtumai.“ Skamba lyg nevykęs pokštas. Tikėkimės. Nes atimti brangesnių vaistų kompensacijas yra pavojingas precedentas.
Kompensacijos draudimo pretekstas – gyventojai perka ne tą, ką liepia valdžia. Jei iš žmonių galima atimti kompensacijas dėl to, kad jie už savo pinigus įsigyja brangesnių vaistų, vadinasi, nebetoli ir tokia diena, kai iš pensininko bus galima atimti pensiją, jeigu jis pirks brangesnę dešrą. Arba saldainius.
Istorijos moralas: valdiška sistema žmogų apgauna kelis kartus. Pirma, dėl to, kad moka mokesčius, jis gauna tik pusę to, ką iš tiesų uždirba. Jei nereikėtų pusės uždarbio atiduoti mokesčiams ir įmokoms, pensijai galbūt susitaupytume patys arba galėtume nusipirkti vaistų už visą kainą. Antra, valdžia mums dalija mūsų pačių uždirbtus pinigus. Tačiau dėl to, kad padalija mūsų pinigus, į mus dėl neaiškių priežasčių ima žvelgti iš aukšto, nepagarbiai. Elgiasi taip, lyg dalytų išmaldą: „Tam duosiu, o tam – ne.“ Galiausiai valdžia taip suįžūlėja, kad suaugusiems žmonėms pradeda nurodinėti, ką valgyti, ką gerti, kokius vaistus vartoti.
Beje, išmaldos dalytojas tam bent jau turi moralinę teisę, nes duoda savo pinigus. O valdžia dalija mūsų pačių pinigus. Blogiausia, kad paprastam žmogui dabar nepalikta jokios išeities. Nuo įbaudžiavinimo gali pabėgti tik turtingieji, bet vien todėl, kad turi daugiau pinigų, t. y. patys gali įsigyti tai, ko jiems reikia. O jei esi neturtingas, tampi susireikšminusios valdžios pastumdėliu. Liūdna ir pikta.
