Valdžia ėmėsi svarstyti, kurias mokesčių lengvatas Lietuvoje reikia naikinti. Kyla rizika, kad mokesčių lengvatų panaikinimas bus eilinis ir žalingas mokesčių naštos didinimas. Kad taip nenutiktų, verta apsvarstyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kurias lengvatas palikti, o kurių ne.
Pirmiausia – kas ta mokesčių lengvata? Kai sakome „mokesčių lengvata“, paprastai turime omenyje skirtingą to paties mokesčio tarifą. Pvz., vienoms prekėms taikomas 21 proc., o kitoms – tik 9 proc. PVM tarifas. Tad tie 9 proc. jau laikomi lengvata. Finansų ministerijos duomenimis, dėl gyventojų pajamų, pelno, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčių lengvatų, kurių yra per 40, į biudžetą 2017 m. nebus sumokėta daugiau kaip milijardas eurų, o tai net dešimtadalis valstybės biudžeto. Valdžiai kvepia papildomomis lėšomis į biudžetą.
Vienas iš galimų kriterijų – ar lengvatos tikslas yra pagrįstas? Vienų lengvatų logiką suprasti paprasta. Pvz., taikomas mažesnis PVM tarifas viešbučiams, mat dauguma jų klientų yra užsieniečiai, tad šią paslaugą galima laikyti eksportu, kuris paprastai nėra apmokestinamas PVM.
Kitas pavyzdys – mažesnis (ne 15, o 5 proc.) pelno mokesčio tarifas smulkioms įmonėms, kuriose yra ne daugiau nei 10 darbuotojų ir jų pajamos neviršija 300 tūkst. eurų. Ši lengvata padeda šalyje steigtis ir veikti naujiems verslams, klestėti smulkioms įmonėms ir yra reikalinga verslumui skatinti, ekonomikos augimui ir lankstumui užtikrinti, konkuruoti su stambiomis įmonėmis. Be to, reguliavimo ir administracinė našta smulkiųjų įmonių pečius užgula sunkiau, mat reikalavimai visiems vienodi, o smulkieji turi mažiau žmogiškųjų ir kitų išteklių jiems tenkinti. Tad mažesnė mokesčių našta gali bent kiek sumažinti šią disproporciją.
Įdomu, kad mažesnį pelno mokesčio tarifą Lietuvoje moka daugiau kaip 60 proc. šalies įmonių. Tad kyla retorinis klausimas: ar 5 proc. yra lengvata? O galbūt 15 proc. tarifas likusiems yra apsunkinimas? Čia pasimato termino „mokesčių lengvata“ subjektyvumas. O kodėl didesnis tarifas yra norma? Galbūt naikinti reikėtų 15 proc. apsunkinimą, o ne tariamą lengvatą?
Kai sakome „lengvata“, norime pasakyti, kad dėl pagrįstų ar nepagrįstų priežasčių kažkas apmokestinamas mažiau nei kiti. Čia atsiranda vietos neteisingumo jausmui. Kodėl vieni moka daugiau, o kiti mažiau? Darome prielaidą, kad vienodas mokesčio tarifas (ar tai 15 proc. pelno mokestis, ar 21 proc. PVM) yra lygybė, kurios turime siekti.
Tačiau tai – iliuzija. Vienodas tarifas dar nereiškia vienodo poveikio verslui ar žmonėms. Galbūt stambiai įmonei ar augančiam sektoriui mokėti 25 proc. mokestį yra lengviau nei 10 proc. smulkiai, neseniai atsidariusiai įmonei ar smunkančiam sektoriui. Jei siekiame lygybės, turėtume jos siekti ne lygindami tarifus į didesnę pusę, o svarstydami, ar vienodą poveikį tas pats tarifas turi įmonei ar sektoriui. Reikia atsikratyti iliuzijos, kad tarifų vienodinimas atkuria lygybę, kurią neva sunaikino skirtingi tarifai. Mokestis yra intervencija į rinką, ir jis visas įmones ir sektorius paveikia skirtingai. Vienodas tarifas šio poveikio nesuvienodina. Dėl šios priežasties svarbu ne tik mokesčių tarifų vienodumas, o ir jų dydis. Kuo mokesčiai mažesni – tuo geriau.
Tačiau kartais mokesčių lengvatoms logikos tikrai trūksta. Jos argumentuojamos maždaug taip: „tai ekonomikai labai svarbus sektorius“ arba „šio sektoriaus būklė prasta“, arba „šios prekės gyventojams labai reikalingos“ ir pan. Visi sektoriai ir visos prekės yra svarbios, kitaip jų niekas nepirktų. Sektoriaus ar prekės svarbumas nėra pakankamas argumentas. Pvz., Lietuvoje yra nekilnojamojo turto mokesčio lengvata asmens nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas kulto apeigų reikmenų gamybai. Arba to paties mokesčio lengvata įmonių turtui, kuris naudojamas laidojimo paslaugoms teikti. Vargu ar įmanoma šias lengvatas pagrįsti iš ekonominės pusės.
Antra, svarbu įvertinti, ar kriterijus, pagal kurį sprendžiama, kam reikalinga lengvata, o kam ne, yra logiškas ir nepagrįstai nediskriminuojantis. Pagal ką atskiriame, kas moka mažesnį mokesčio tarifą, o kas ne? Ar pagal logišką sektoriaus arba veiklos bruožą, ar pagal akių spalvą, simpatijas arba draugų artumą?
Pvz., mokesčių lengvatos žemės ūkio sektoriui ir jame dirbantiems žmonėms grindžiamos įvairiai. Bent dalis šios argumentacijos visiškai nepagrįsta. Sakoma, kad žemės ūkis yra ne visai ekonominė, komercinė, o labiau socialinė veikla, todėl ją reikėtų apmokestinti mažiau. Ekonomiškai nėra jokio skirtumo tarp stalus gaminančios įmonės ir žemės ūkio produkciją auginančio ūkio. Javų auginimas – tiek pat socialinė veikla, kiek ir dviračių nuoma. Galbūt esama kitų argumentų, kodėl žemės ūkyje taikomi kitokie mokesčių tarifai nei kituose sektoriuose, tačiau šio sektoriaus tariamas didesnis socialumas ar svarbumas Lietuvai nėra tinkamas mokesčių lengvatų pagrindimas.
Galiausiai prie lengvatų kartais priskiriamos tokios mokesčių taisyklės, kurios nėra jokios lengvatos. Pvz., diskutuojant, ar reikia Lietuvoje panaikinti pelno mokestį įmonių reinvestuojamam pelnui, tokia taisyklė kartais pavadinama pelno mokesčio lengvata. Tačiau tai nėra lengvata, o tik protingesnė pelno mokesčio skaičiavimo tvarka, kuria gali pasinaudoti visos įmonės be išimties. Jei įmonė savo išteklius toliau naudoja savo veikloje, investuoja į naujus mechanizmus ar didina darbuotojų darbo užmokestį, tokių išlaidų neapmokestinimas yra visiškai logiškas. Be to, tai skatina investicijas. Tai suprato estai, jau seniai turintys tokią taisyklę. Tai suprato ir latviai, planuojantys ją įsivesti. To kažkodėl nesupranta tik Lietuvos valdžia.
Svarstant mokesčių lengvatas artimiausiu metu bus sulaužyta labai daug iečių. Už kiekvienos lengvatos stovi žmonės ir įmonės su savo pinigais. Visiškai suprantamas noras juos pasilikti savo reikmėms skatins didelį išradingumą šias lengvatas ginant ir atstovaujant joms diskusijose. Tačiau norėtųsi išradingumo palinkėti ir valdžiai.
Juk mokesčių lengvatų naikinimas iš esmės yra ne kas kita, kaip mokesčių didinimas. Bet kur dingsta išradingumas svarstant, kaip mokesčius mažinti? Galbūt kai kur jie tikrai per dideli? O galbūt apsvarstykime bendro tarifo mažinimo galimybę? Pvz., „laikinai“ padidintas PVM mokesčio tarifas galioja jau aštuonerius metus.
