Vyriausybė pristatė savo planus mokesčių srityje. Siūlomi pakeitimai palies beveik visus darbuotojus – dirbančius savarankiškai, pagal darbo sutartį, verslininkus, nekilnojamojo turto savininkus ir verslo liudijimo turėtojus.
Mažiausių pajamų gavėjams siūloma didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 310 iki 380 eurų, prilyginant jį minimaliai mėnesinei algai, bei įvesti 100 eurų dydžio neapmokestinamąjį dydį „Sodros“ įmokoms. Tai leistų maždaug 20 eurų padidinti minimalią mėnesinę algą gaunančiųjų į rankas atlyginimus. Tiesa, viena ranka šiek tiek pagerindama mažiausias pajamas gaunančiųjų gyvenimą, kita ranka valdžia skuba atimti – už minimalią mėnesinę algą ne visu etatu (t. y. už 190 eurų popieriuje) dirbantiems žmonėms mokesčių našta net gali didėti, nes jiems „Sodros“ įmokas siūloma skaičiuoti nuo minimalios mėnesinės algos, neatsižvelgiant į tai, kad faktiškai jie dirbo mažiau.
Didžiausių pajamų gavėjai, regis, pagaliau sulauks „Sodros“ „lubų“ – nuo darbo užmokesčio, viršijančio 10 vidutinių darbo užmokesčių, „Sodros“ įmokos nebūtų skaičiuojamos. Tiesa, šios „lubos“ bus tokios aukštos, kad jomis pasinaudoti galės tik apie 1300 šalies gyventojų – tų, kurių atlyginimas atskaičius mokesčius siekia apie 5600 eurų.
Deja, belieka konstatuoti, kad vidurinė klasė – daugiau kaip vidutines pajamas uždirbantys ir savo finansinį saugumą patys užsitikrinantys gyventojai – ir šįkart liko už mokesčių reformos borto. Mokesčiai nesumažės 1140 eurų popieriuje arba 866 eurus į rankas uždirbantiems žmonėms. Dėl taikomos neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo tvarkos didėjant pajamoms joms taikomas NPD mažėja. Priėmus siūlomus pakeitimus, net ir padidinus NPD, į rankas uždirbantiems 866 eurus ir daugiau, šis jiems ir toliau nebus taikomas, todėl ir mokesčių našta nesikeis.
Kodėl tai svarbu? Štai vidutinis darbo užmokestis pirmąjį šių metų ketvirtį Vilniuje siekė 935 eurus popieriuje arba 716 eurų į rankas. Tad tik 150 eurų skiria vidutinį vilnietį nuo įsivaizduojamo turtuolio, kuriam neapmokestinamasis pajamų dydis netaikomas. Po metų kitų sparčiai augant darbo užmokesčiui ši riba bus pasiekta.
Jei prilyginant NPD siekiama mažinti mokesčių naštą tik mažiausiai uždirbantiems žmonėms, vidurinė klasė mažesnių mokesčių gali ir nesulaukti. Vidutines pajamas gaunantieji kartą jau buvo nuskriausti – šių metų pradžioje padidinus NPD buvo pakeista jo skaičiavimo formulė, todėl jis nors ir padidėjo, bet ne tiek, kiek galėjo tikėtis mokesčių mokėtojai, jei skaičiavimo formulė nebūtų pakeista. Vidutinį darbo užmokestį gavusiam asmeniui pajamos į rankas padidėjo tik 11,5 euro, o jei formulė nebūtų pakeista, piniginės būtų papilnėjusios 18 eurų.
Mokesčius mažinti būtina ne tik mažiausiai uždirbantiems žmonėms. Praėjusių metų duomenimis, darbo mokesčiai Lietuvoje sudarė 41,2 proc. darbo vietos kainos. Tai yra daugiau nei labiausiai išsivysčiusiose pasaulio valstybėse – EBPO šalyse narėse (36 proc.). Mokesčiams išleidžiame daugiau nei būstui, maistui ir aprangai kartu sudėjus. Gal sakysite, kad vidurinė klasė ir taip sugebėjo atsistoti ant kojų, todėl ir mokesčių galėtų sumokėti daugiau?
Tačiau šie gyventojai, kurie negali tikėtis nei mokėti mažiau gyventojų pajamų mokesčio, nei sulaukti žadamų „Sodros“ „lubų“, į biudžetą ir taip suneša beveik pusę šalies gyventojų pajamų mokesčio nuo su darbo santykiais susijusių pajamų! Be to, ir į biudžetą rankų jie netiesia – negali pretenduoti nei į dosnias pašalpas, nei į šildymo kompensacijas.
Dažnai sakoma, kad vidurinė klasė – socialiai ir ekonomiškai saugūs ir savo gyvenimo kokybe patenkinti šalies gyventojai – yra šalies stuburas, kurį būtina stiprinti. Tačiau dabar Lietuvos vidurinė klasė – tarsi pirmokėlis, ant pečių vos velkantis didžiulę mokesčių kuprinę. Tad ieškoti būdo ją palengvinti – būtina.
