Valdžia žada svarstyti vadinamojo cukraus mokesčio įvedimą. Jis grindžiamas tuo, jog pernelyg didelis cukraus vartojimas kenkia žmonių sveikatai. Manoma, kad apmokestinus cukrų daug jo turintys produktai pabrangtų, todėl gyventojai suvartotų mažiau cukraus ir būtų sveikesni.
Apmokestinimas grindžiamas tuo, kad žmonės negeba priimti teisingų sprendimų. T. y. nededa pakankamai pastangų ir neskiria laiko domėtis, kokius maisto produktus vartoja, kiek juose cukraus ir koks jo poveikis sveikatai. Taip pat netinkamai įvertina savo dabartinės mitybos pasirinkimo įtaką ateičiai ir sveikatai. Žodžiu, žmonės patys nežino, ko jiems reikia, todėl valdžia turi jais pasirūpinti per prievartą, pabrangindama daug cukraus turinčius maisto produktus. Tokia politika yra vadinama paternalizmu. Jis paprastai pristatomas kaip atsakinga politika, kuria rūpinamasi žmonių gerove. Juk kas gali būti svarbiau nei žmonių sveikata?
Bet ar tikrai yra atsakinga valstybei piliečius laikyti vaikais, kuriais reikia rūpintis prieš jų pačių valią?
Gyvename pasaulyje, kuriame beveik viskas ribota: mūsų laikas, energija, pinigų, žinių kiekis ir pan. Todėl ne visi žmonės gilinasi į kiekvieno perkamo maisto produkto sudėtį. Tai visiškai natūralu – galbūt jie savo laiką ir energiją skiria tam, kas jiems atrodo svarbiau nei subalansuota cukraus dieta.
Taigi, mes kasdien turime priimti sprendimą, t. y. pasirinkti, ir tai nėra pagrindas valdžiai kištis ir reguliuoti. Kai auginame vaikus arba norime daugiau nuveikti darbe, aukojame miegą. Kai reikia greitai pavalgyti, nes skubame atlikti svarbų darbą, suvalgome tai, kas pakliūva po ranka. Kai perkame skalbyklę ar kitą buitinę techniką, neturime laiko ar noro gilintis į visus šių prietaisų niuansus, tad renkamės juos pagal parametrus, kurie mums suprantami, pavyzdžiui, pagal kainą, garantiją, talpumą. Ir tai visiškai normalu – jei rinkdamiesi prekę kaskart turėtume apsvarstyti absoliučiai viską, nuveiktume labai mažai. Todėl natūralu, kad žmonių pasirinkimas gali būti ir netobulas.
Niekada negalime apsvarstyti absoliučiai visko. Todėl žmonės neišvengiamai daro klaidų. Tačiau jos nėra kokia nors sisteminė ar neįveikiama problema. Klysdami žmonės mokosi. Nusipirkę prastą prekę, kitą kartą pirkdami pagalvosime geriau. Besirinkdami ir mokydamiesi, taupydami savo laiką ir kitus išteklius, žmonės nuolat svarsto, į kuriuos dalykus pasigilinti daugiau, ką įvertinti labiau, taip priimdami vis geresnius sprendimus. Šis tobulėjimas – nuolatinis procesas.
Žmonėms siūloma nemažai pagalbos. Turime begalę įvairių konsultantų ir mums prieinamos informacijos internete ar kitur. Pirkdami automobilį jį tikriname autoservise. Pirkdami buitinės technikos prietaisą skaitome ekspertų nuomones internete. Mums prieinama labai daug informacijos apie sveiką mitybą ir gyvenseną. Be to, bandelės yra visiška smulkmena, palyginti su kasdieniais sprendimais, kuriuos priima žmogus. Jei nebeleisime žmogui laisvai rinktis, galiausiai turėsime riboti vos ne kiekvieną jo žingsnį.
Pagrindinė paternalizmo yda ta, kad jis sukuria iliuziją, jog žmonėms nebereikia rūpintis savimi ir savo sprendimais, jiems nebereikia stengtis ir mokytis, nes jais pasirūpins valdžia. Taip žmonės atbunka, pripranta prie minties, kad viskuo pasirūpinta ir kad patiems galvoti nebereikia. Todėl kuo daugiau valdžios mūsų kasdieniuose sprendimuose, tuo daugiau manymo, kad viskas, ką pirksiu ir vartosiu, yra gerai. Jei valdžia leido, vadinasi, prekė gera. Būtent dėl šios priežasties paternalizmas nėra atsakinga politika. Ji lemia reikšmingą neigiamą ilgalaikę pasekmę – paralyžiuoja žmonių budrumą ir mažina gebėjimus vertinti ir spręsti patiems, būti atsakingiems už savo veiksmus. Be to, jei valdžia pati suklysta spręsdama, kas žmonėms yra gerai, ši klaida paveikia visus ir yra daug skaudesnė nei asmeniškai daromos klaidos.
Ironiška, kad paternalizmas sukuria ir skatina būtent tai, nuo ko jis bando mus apsaugoti. Juk paternalizmas pateisinamas tuo, kad valdžia kišasi ir apriboja mūsų sprendimus tada, kai mes patys nesugebame teisingai pasirinkti ir priimti sprendimų. Tačiau kuo daugiau paternalizmo ir valdžios mūsų kasdieniame gyvenime, tuo mūsų gebėjimai veikti ir spręsti ilgainiui mažėja.
Yra labai daug situacijų, kada klystame ir mokomės. Tai natūrali mūsų gyvenimo dalis. Laisvė rinktis ir mokytis iš savo klaidų yra fundamentali mūsų teisė, padedanti tapti sąmoningais ir atsakingais žmonėmis. Tegul neatima to iš mūsų tie, kurie abejoja mumis, kaip visaverčiais ir atsakomybę už save sugebančiais prisiimti žmonėmis.
