Jei valdžia priima gerą sprendimą, tai dar nereiškia, kad nebus nuspręsta jį atšaukti. Panašu, kad taip gali atsitikti su savivaldybių įmonių verslų apribojimu. Dar šių metų vasarą įsigaliojo ilgai laukta nuostata, kad jei savivaldybė nori užsiimti ūkine veikla, pavyzdžiui, steigti knygyną, iš pradžių jai reikėtų pasitikrinti, ar rinkoje jau nėra veikiančių knygynų ir gauti Konkurencijos tarybos sutikimą. Tačiau Seime kelią jau skinasi siūlymas naikinti šį saugiklį ir leisti savivaldybėms laisviau steigti verslus.
Yra ne viena svarbi priežastis, kodėl būtina palikti įtvirtintus saugiklius – kas kartą atidžiai pasitikrinti, ar tikrai reikia dar vieno valdiško verslo. Pirmiausiai dėl to, kad savivaldybės turėtų vykdyti viešojo administravimo, o ne ūkinę veiklą. Argi ne keistai atrodo, kad savivaldybės vis dar turi knygynų, viešbučių, vaistinių, sanatorijų, statybinių medžiagų ir įrenginių nuomos įmonių ir t. t.?
Valstybės kontrolė jau buvo į tai atkreipusi dėmesį, tačiau panašu, kad savivaldybės nėra linkusios atsisakyti verslų. Lietuvos laisvosios rinkos instituto vykdomo Savivaldybių indekso tyrimo duomenimis, 2016 m. pabaigoje veikė 80 savivaldybėms ar jų įmonėms priklausančių pirčių, 3 viešbučiai, 11 vaistinių, 10 knygynų, 11 laidojimo namų ir t. t.
Saugikliai būtini, nes beatodairiškas savivaldybių verslų kūrimas gali stipriai pakenkti. Savivaldybės įmonės gali sau leisti nustatyti mažas kainas, nes turi didelį rėmėją – savivaldybės biudžetą, kurį suneša mokesčių mokėtojai. Smulkus vietinis verslas tokio finansinio „užnugario” neturi. Sunkiai su tuo konkuruodami verslininkai praranda pajamas ir gali bankrutuoti. Galiausiai pralaimi paprasti žmonės sumokėdami du kartus (mokesčiams ir paslaugoms) arba prarasdami darbus.
Apskritai, konkurencija yra sveikas dalykas. Dėl jos rinkoje lieka efektyviai veikiančios įmonės, kurioms konkuruojant vartotojams siūloma vis geresnė kokybė, varžomasi, kas pasiūlys palankesnę kainą. Konkurencija turi būti sąžininga. Valdiškas verslas gali visada bėgti pas steigėją – savivaldybę – prašyti paramos. Ne vieną ir ne du kartus savivaldybių įmonės buvo subsidijuojamos mokesčių mokėtojų pinigais. Paprastai tariant, žmonių sumokami mokesčiai buvo panaudoti ne gatvėms, suoliukams ar žaidimų aikštelėms, o padengti valdiškų įmonių nuostolius. Valdiškos įmonės dar įsigudrina ir iš savivaldybės išsiprašyti privilegijuotų sąlygų. Kuomet savivaldybė pati nustato verslo taisykles, ir pati užsiima verslu, interesų konfliktas – užprogramuotas. Lyg futbolo čempionato finalui teisėjautų vienos komandos žaidėjas.
Deja, kas antra savivaldybė pričiumpama pažeidinėjant Konkurencijos įstatymą. 2015 m. 20-čiai savivaldybių nusiųsti įspėjimai, 5-iose – nustatyti pažeidimai, 4-ių savivaldybių veiksmų teisėtumas nagrinėtas teisme. Prevencija – geriau nei gydymas. Geriau prieš steigiant naują valdišką verslą pasitikrinti, nei po to tąsytis po teismus. Saugiklius palikti ragina ir Konkurencijos taryba (KT) , ir Viešųjų pirkimų tarnyba.
Tačiau dalis savivaldybių vis vien priešinasi: jų teigimu, tokie apribojimai (pasitikrinimas rinkoje ir KT leidimo gavimas) yra perteklinė biurokratinė našta ir apskritai laisvės varžymas. Tačiau pati KT pastebi, kad jau tris mėnesius galiojant saugikliams realių norų steigti savivaldybių verslus nebuvo, tad vargu ar galima teigti, kad smarkiai ribojama savivaldybių laisvė.
Vis dėlto, kodėl savivaldybės taip priešinasi šiems saugikliams? Juk tai į naudą joms pačioms: verslo sektorius ne tik kad neprašo lėšų iš biudžeto, bet dar ir suneša mokesčius. Į galvą šauna bent pora tokio pasipriešinimo paaiškinimų: pirma, savų įmonių, žmonių protegavimas, politinė korupcija. Antra, panašu, kad vietos valdžiai įsteigti savo įmonę yra paprasčiau, nei sudaryti palankias sąlygas verslo veikimui (nors pastarasis pasirinkimas būtų žymiai naudingesnis tiek gyventojams, tiek verslininkams, tiek pačiai savivaldybei).
Apskritai ši situacija, kad savivaldybės nepaliauja užsiiminėti verslu, tik parodo, kaip trūksta pasitikėjimo verslu. Net ir nuostolingai veikiant savivaldybės įmonėms bandoma gaivinti mirusį arklį, užuot pagalvojus apie alternatyvas. Kodėl vis dar neatsikratoma archajiško požiūrio, kad verslininkas tik ir kėsinasi apgauti bei nuskriausti paprastą žmogų, o savivaldybė štai viską padarys nepriekaištingai?
Kad egzistuojant konkurenciniams savivaldybių verslo apribojimams gyventi galima, įrodo dalies savivaldybių pavyzdys. Jos sėkmingai tvarkosi apsieidamos be naujų verslų steigimo. Naikinant biurokratines kliūtis, mažinant mokesčius ir kitus apribojimus verslas pats ateina. Tuomet savivaldybei nereikia eikvoti savo išteklių, į biudžetą plaukia pinigai, o verslininkams konkuruojant gyventojams pasiūlomos mažesnės kainos bei geresnė kokybė.
Žinoma, net ir šie saugikliai konkurencijai nėra tobuli, valstybėje riba tarp viešų ir privačių veiklų vis dar iki galo nėra nusistovėjusi. Tačiau jei panaikinsime ir šiuos apribojimus, valdiškų verslo žaidimų tik padaugės.
