Europos šalių konkurencingumo didinimas yra svarbi tema ES institucijų darbotvarkėje. Tą parodo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai tikslai, kuriuose teigiama, kad ES šalys bendromis jėgomis ir toliau turi užtikrinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą ir konkurencingumą. Konkurencingumo didinimas minimas kaip vienas iš būdų kelti (švelniai tariant) santūrų ES augimą. Temos svarba atsispindi ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginiuose: praeitą savaitę vyko aukšto lygio ekspertų susitikimai dėl ES konkurencingumo ir augimo, šią savaitę vyksta neformalūs ministrų susitikimai šia tema. Konkurencingumas paprastai apibrėžiamas kaip sugebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas, kurios turėtų patrauklų kainos ir kokybės santykį ne tik vietinėje, bet ir pasaulinėje rinkoje. Ko nederėtų pamiršti šiuose susitikimuose ir diskusijose kalbant apie ES konkurencingumą?
Pirma – ES konkurencingumas labai priklauso nuo ES mokesčių ir reguliavimo politikos. Konkurencingumui svarbu šalių patirtis, sugebėjimas specializuotis ir identifikuoti rinkos poreikius, investicijų lygis ir ekonomikos produktyvumas, inovacijos ir technologinis išsivystymas, priėjimas prie reikalingų išteklių priimtinomis kainomis. ES lygiu kai kurie iš šių klausimų yra sprendžiami, pvz., siekiama atpiginti energetinius išteklius (nors tuo pat metu jie branginami akcizo mokesčiais) ir panaikinti vadinamąsias „energetines salas“ Europoje, investuojama į tyrimus ir kt.
Tačiau tuo pat metu ES institucijos keliauja griežtesnio privataus sektoriaus reguliavimo keliu. Naujais reguliavimais visuomet siekiama gražių tikslų (pvz., apsaugoti prekių ir paslaugų vartotojus, apginti įmonių darbuotojus, sukurti vieningą, harmonizuotą reguliavimą ir pan.), tačiau kiekvienas naujas mokestis ar nauja taisyklė, kurios privalo laikytis ES įmonės didina jų sąnaudas ir mažina konkurencingumą. Kiekvienas privalomas reikalavimas įmonėms kainuoja realius pinigus. Bet kuriame sektoriuje rasime pluoštą ne tik nacionalinių, bet ir ES teisės aktų, kurių įmonės privalo laikytis tam, kad galėtų teikti paslaugas legaliai (pvz., prekių ženklinimas, jų saugumas, gamybos procesų įtaka gamtai ir žmogaus sveikatai, tarša, darbuotojų sauga, vartotojų informavimas ir pan.).
Niekas neteigia, kad turėtumėme gaminti nesveikas, aplinką teršiančias prekes, apie kurias vartotojai turi per mažai informacijos. Tačiau kai vis dažniau valdžios institucijos reguliavimais, o ne vartotojai savo pasirinkimu sprendžia, kokie aukšti turėtų būti šie standartai, kokias prekes ir paslaugas nori pirkti žmonės, prekių ir paslaugų kainos neišvengiamai auga, įmonių konkurencingumas bei galimybė pasiūlyti paklausias prekes ne tik ES, bet ir pasaulinei rinkai – mažėja. Žala konkurencingumui ypatingai pasireiškia tuomet, kai ES įgyvendina tokius reikalavimus, kurių nėra kitose, ES nepriklausančiose šalyse. Vienas iš pavyzdžių – griežtas darbo santykių reguliavimas Europoje. Darbo laiko organizavimo direktyva numato, kad kiekvienas darbuotojas Europoje privalo turėti bent keturias savaites apmokamų atostogų ir tai yra daugiau nei, pvz., JAV, Kanadoje ar Japonijoje. ES darbuotojai atostogauja ilgiau, kita vertus, jie dirba trumpiau ir sukuria mažiau. Tad ES institucijos kurdamos naujus reglamentus ir direktyvas neturėtų pamiršti, kokią įtaką jos daro ES šalių konkurencingumui.
Antra – norint būti konkurencingiems, reikia mokėti ir norėti konkuruoti. Siekdama konkurencingumo ES turėtų toliau įgyvendinti vieningą rinką, o tai reiškia – sukurti vienodas konkurencines sąlygas visoms ES įmonėms. Kol kas vieninga rinka yra fragmentiška (ypač – paslaugų srityje), ES šalyse vis dar išlikę taisyklių, kurios diskriminuoja kitų ES šalių prekių ir paslaugų tiekėjus sudarydamos geresnes paslaugas vietiniams. 2012 m. paskelbtoje Švedijos nacionalinės prekybos tarybos studijoje teigiama, kad net 37 proc. šalies paslaugų įmonių turi blogesnes galimybes parduoti savo paslaugas kitose ES šalyse nei vietinės įmonės. Daugiausiai nusiskundimų turėjo statybų sektoriaus įmonės. Nors formaliai ES galioja taisyklė, kad paslaugų teikėjai turi būti pripažinti visose ES šalyse, tačiau norėdami teikti savo paslaugas ne savo šalyje jie neretai turi gauti leidimus, kurių tikslas užtikrinti saugumo ar kokybės reikalavimus. Neretai šie leidimai tampa įėjimo į rinką barjeru, mat ne visos įmonės sugeba įsigilinti į kitos šalies teisės aktus ir jų reikalavimus. Tokia situacija trukdo ES ekonomikai didinti efektyvumą ir pasiekti, jog rinkoje liktų efektyviausios ir geriausiai prekes ir paslaugas teikiančios įmonės, o ne tos, kurios propaguojamos vietinių šalių teisės aktų. Tai būtina sąlyga konkurencingumo augimui.
Dar svarbiau, konkuruoja ne tik įmonės, konkuruoti turi ir šalys, t.y. jų valdžios. Verslai konkuruoja dėl vartotojų, šalys tarpusavyje konkuruoja savo reguliavimo ir mokesčių lygiu, verslo sąlygomis dėl kapitalo ir investicijų. Aukšti mokesčiai ir didelis reguliavimo lygis mažina ekonomikos produktyvumą ir konkurencingumą, todėl konkurencija – t.y. situacija, kuomet skirtingų ES šalių politikai privalo galvoti, kaip jų sprendimai paveiks jų šalių patrauklumą, ar dėl jų investicijos ir specialistai neiškeliaus į kitas šalis – yra teigiama.
Tačiau ji patinka ne visoms šalims, į mokesčių ir reguliavimų konkurencija ypatingai skeptiškai žiūri tos šalys, kurios juos nori didinti ir tuo pat metu išvengti konkurencijos. Šios pozicijos pėdsakų matome ir ES lygiu svarstomuose sprendimuose – pvz., toliau harmonizuoti ir vienodinti (žinoma – vienodinti ne mažėjimo, o didėjimo link) mokesčių politiką, bendrai visoms šalims įvesti naujus mokesčius (pvz., finansinių sandorių mokestį). Tokia mokesčių ir reguliavimo vienodinimo (juos didinant) politika ilguoju laikotarpiu itin neigiamai atsilieptų ES konkurencingumui, todėl siekiantieji didinti Europos šalių konkurencingumą į juos turėtų žiūrėti neigiamai.
Trečia – ekonominė gerovė, vystymasis ir konkurencingumas yra ne valdžios sektoriaus vykdomas procesas, tai visų pirma yra privatus procesas. Tai vienoje iš savo paskaitų teigė garsus regionų ir šalių konkurencingumo ekspertas Michael Porter. Žinoma, verslo sąlygos, mokesčių ir reguliavimo lygis, korupcija ir kiti su įstatymų leidimu susiję veiksniai yra svarbūs, tačiau tai ir yra tai, į ką turėtų orientuotis valdžia – ne daugiau.
Valdžia neturėtų rūpintis, kokie sektoriai yra perspektyviausi, neturėtų vykdyti mokslinių tyrimų ir išradinėti naujų technologijų, parinkti laimėtojų ir pralaimėtojų. Pasak Porterio, „jei matysime ekonominį vystymąsi kaip kažką, ką daro valdžios sektorius, jo niekada nepasieksime, jis nebus tvarus, ilgalaikis. Jei konkurencingumo planas yra paskelbtas politiko, jis yra žlugęs. Tai turi būti niekada nesibaigiantis ekonominis vystymasis, nesvarbu kas yra valdžioje“. Valdžia turi sukurti palankias sąlygas veikti – ir tai jos vienintelė funkcija konkurencingumo didinime. Tirti, investuoti, gaminti, teikti paslaugas, prekiauti turi privatus sektorius, nes jis tai daro daug geriau. Tuomet, kai šios funkcijos susipainioja, t.y. privatus sektorius iškreipdamas konkurenciją pradeda daryti įtaką įstatymų leidybai, o valdžios sektorius užsiima ekonomine veikla – krenta tiek konkurencingumas, tiek ekonominė gerovė.
Taigi, siekdami konkurencingumo nepamirškime, kad didinami mokesčiai ir reguliavimai jį tik mažina, kad konkurencingumui būtina aplinka, kurioje priverstos konkuruoti būtų ne tik įmonės, bet ir ES šalių valdžios. Taip pat, kad valdžios institucijų vaidmuo konkurencingumo kūrime – palankių ekonominių sąlygų užtikrinimas. Visą likusį darbą daug geriau atliks privatus sektorius.
