Tyrimai rodo, kad lietuvių – tiek moksleivių, tiek suaugusiųjų – ekonomikos ir finansinio raštingumo žinios yra labai menkos. Ekonomikos mokytojai, dirbami su moksleiviais pastebi, kad kalbėti apie pinigus ir finansus su vaikais vengiama, ypač sunkiau besiverčiančiose šeimose. Anot jų, tai daryti būtina, taip pat daugiau dėmesio ekonomikai turėtų būti skiriama ir mokykloje. Pokalbis su 2015 m. ir 2017 m. „Metų ekonomikos mokytojais“ Edmundu Kvederiu ir Modestu Raudoniu.
Su kokiais iššūkiais susiduriate mokydami ekonomikos?
E. Kvederis: Lietuvoje ekonomikos pagrindai pradedami mokyti vėlai – tik nuo 9 ar 10 klasės. Iki to laiko dažnai mokiniai iš kitų šaltinių būna sužinoję apie ekonomiką, jos funkcionavimą, bet nebūtinai teisingų faktų, todėl būna sunku taisyti arba formuoti žinias bei gebėjimus. Taip, problema yra ir skiriamas per mažas laikas, pamokų skaičius šiam svarbiam dalykui.
M. Raudonis: Dažniausias iššūkis yra mokinių nusistatymas, kad verslininkais jie nebus. Tačiau finansinis raštingumas, tai ne tik verslininkui reikalingos žinios. Tai įgūdžių ir gebėjimų dermė, kurią pritaikant gyvenime kiekvienas būsime labiau užtikrinti ir saugesni žinodami kas vyksta apie mus.
Ar mokiniai supranta, kodėl svarbu išmanyti ekonomiką?
E. Kvederis: Jauni žmonės įvairiai reaguoja. Natūralu, kad didelė dalis dėl savo gyvenimiškos nepatirties ekonomiką laiko tiesiog dar viena papildoma pamoka ir gilinasi paviršutiniškai. Nedidelė dalis turi labai stiprią vidinę motyvaciją ir ekonomikos mokosi noriai.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paauglių finansinis raštingumas Lietuvoje labai menkas. Kaip manote, kodėl susiklostė tokia situacija? Kaip tai pakeisti, ko trūksta?
M. Raudonis: Turime augti ir užaugti su finansiniu raštingumu nuo mažų dienų. Tada rezultatai gerės. Mokiniai turi bent minimalius pagrindus gauti jau pradinėse klasėse. Kad vėliau jau galėtume galvoti ir kelti jų aukštesnį suvokimą apie finansinį raštingumą. Dabar ekonomikos dėstome vos vienerius metus, tai ir turime prastus rezultatus.
E. Kvederis: Daugelyje mokyklų nėra gerai parengtų specialistų, labiau savamoksliai, kurie nebūtinai patys turi pakankamai ekonomikos žinių ar universitetinį ekonomikos krypties išsilavinimą. Būtina pradėti ekonomikos pagrindus, verslumą, finansinį raštingumą ugdyti nuo darželio, pradinių klasių, skirti didesnį dėmesį ekonomikos mokytojų paruošimui, tam žinoma reikia keisti ugdymo programas.
Pavyzdžiui, Suomijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir kitose šalyse ekonomika integruota į kitų dalykų mokymą. Ar manote, toks modelis galėtų veikti ir Lietuvoje?
M. Raudonis: Jau ir dabar ekonomika integruojama į kitus dalykus, tačiau tyrimai rodo, kad tai niekur neveda. Jei turėsime ir padėsime tvirtus pagrindus, tada ir integracija galės vykti sėkmingiau ir tikslingiau.
E. Kvederis: Dalį ugdymo galima integruoti, bet Lietuvoje integracija nepasiteisina, nes dalyko mokytojai tiesiog neturi integruojamojo dalyko gebėjimų, todėl integracija tėra „popierinė” ir neefektyvi. Kai bus nauja mokytojų parengimo sistema ir, tarkime, chemijos mokytojas jau pats gaus ekonominį išsilavinimą, tada ir integravimas bus efektyvus. Ar gali žmogus pats nebūdamas verslus ugdyti verslią visuomenę?
Yra manančių, kad ekonomikos užduočių reikėtų įtraukti į privalomus egzaminus. Ką jūs manote apie tai?
E. Kvederis: Ne, privalomi egzaminai tikrai nebūtini, bet studijuojant ekonominės pakraipos studijas, reikėtų būti išklausius ekonomikos kursą, nes dabar Lietuvoje tam tinka geografijos egzaminas, o čia yra absurdas. Pas mus net mokinių mokomosios bendrovių (jas verslumo mokymosi tikslais kuria moksleiviai) veikla šalyje neišvystyta nacionaliniu mastu nors ES strategijose tai pripažinta geriausia verslumo priemone.
M. Raudonis: Pradėkime šviesti nuo mažųjų mūsų mokinių, o tada jų jau klauskime ekonominių klausimų. Viskam reikia užaugti.
Kaip tėvai, šeima galėtų vaikams suteikti pagrindus? Kaip kalbėti apie pinigus, biudžetą ir pan.?
E. Kvederis: Tėvai turėtų pirmiausia supažindinti vaikus su visomis išlaidomis ankstyvesniame amžiuje. Pavyzdžiui, kiek kainavo bulvės, saldainiai, pienas, kiek maždaug to reikia žmogui. Būtinai aiškinti, iš kur šeimoje atsirado pinigai, vėliau aiškinant apie mokesčius. Kartu planuoti asmenines išlaidas. Svarbiausia neskubėti vaikui rodyti meilės per brangius pirkinius ar skiriamus dosnius kišenpinigius. Nuolat su vaiku kalbėtis, o kaip jis planuoja ateityje gauti pajamas, iš ko, kokiu būdu ir pan.
M. Raudonis: Manau vaikai galėtų (turėtų) būti įtraukiami į šeimos biudžeto planavimą.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad apie pinigus tėvai vengia kalbėti su vaikais. Ar jūs pastebite tokias tendencijas?
M. Raudonis: Taip, deja tą pastebiu. Ir manau tam yra pagrindo, kodėl vengiama kalbėti. Juk kalbėti apie pinigus, tai lyg atskleisti apie save viską. Žmonės jaučiasi pažeidžiami, neužtikrinti, nepatenkinti savo socialine padėtimi.
E. Kvederis: Tendencijos yra, nes daugelis šeimų Lietuvoje sunkiai verčiasi ir lyg jaučia kaltę, kad gyvena tam tikrame nepritekliuje. Kai kur susiformuoja absurdiškos situacijos, kur šeima gyvenanti socialiniame būste, gauna pašalpą ir vaikas atsakinėdamas į klausimą apie pajamas nurodo pašalpą kaip vienintelę pajamų rūšį. Blogiausia, kad netinkamai auklėjant ta ekonominė „negalia” perduodama vaikams ir vaikai jau 5-6 klasėje programuojami vykti dirbti į užsienį, neskatinamas jų verslumas. Tėvai dažnai pristinga laiko ir nesiteikia aiškinti vaikams, iš kur šeima gauna pajamas, kaip sukuriamas turtas. Lietuva turi sovietų okupaciniu laikotarpiu labai prastai suformuotas ekonomikos veikimo paaiškinimus, jais remiasi ir stebisi kodėl rinkos ekonomikoje nepasiekia sėkmės.
Jau kovo 13 d., 11 val. pirmą kartą Lietuvoje organizuojamas Nacionalinis ekonomikos egzaminas. Pasitikrinti savo žinias, laimėti prizus bus galima svetainėje www.ekonomikosegzaminas.lt
