Finansų ministerija ėmėsi tikslinti sandorių tarp susijusių asmenų dokumentavimo tvarką, remdamasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijomis. Siūloma kainodaros dokumentų pagrindinėje byloje pateikti tarptautinės įmonių grupės apžvalgą, pagrindinių produktų tiekimo grandinės ir verslo strategijos apibūdinimą, informaciją apie kontroliuojamuosius tarpusavio sandorius.
Visgi, panašu, kad Finansų ministerijos „smalsumas“ dažnokai viršija EBPO rekomendacijas. Organizacija prašo pateikti bendro pobūdžio tarptautinės įmonių grupės vienetų aprašymą bei nurodyti svarbius pelnui įtaką darančius veiksnius. Lietuviškosiose taisyklėse norima daug detalesnės informacijos. Prašoma apibūdinti ne tik verslą, bet ir verslo strategiją, įskaitant verslo strategijos pasikeitimus lyginant su praėjusiais metais.
Iš pirmo žvilgsnio nuostatos skamba panašiai, tačiau „velnias slypi detalėse“. Jei svarbūs įmonės pelnui įtaką darantys veiksniai gali būti nustatyti ir įvardyti, tai verslo ir jo strategijos bei jos pokyčių lyginant su praėjusiais metais apibūdinimas reikalauja daug didesnio detalumo. Kitaip tariant, viena yra pasakyti, kad įmonės pelno augimui pagrindinę įtaką daro augančios pardavimų apimtys ar didėjantis vartotojų pasitenkinimas, tačiau visai kas kita – nurodyti ne tik verslo tikslus, tačiau ir būdus, kuriais planuojama šių tikslų pasiekti. O tai – jau tik vienas žingsnis nuo verslo konkuravimo strategijos atskleidimo.
Problema ne tik tame, kad įmonėms gali tekti mokesčių administratoriui pateikti šimtus puslapių informacijos, tačiau, blogiausia, kad mokesčių administratoriui jos turėjimas net nėra būtinas. Galiausiai, būtina įvertinti riziką, kad viso įmonės verslo modelio, įskaitant ir įmonės santykinius pranašumus prieš konkurentus, nutekinimas gali tapti pražūtingu įmonei.
Jei Lietuva taptų vienintelė ar viena iš nedaugelio šalių, įsivedusių tokį reikalavimą, tai gali tapti rimtu raudonu signalu užsienio investuotojams, svarstantiems įsikurti Lietuvoje ar čia perkelti savo veiklą. Kam sukti galvą dėl papildomo popierizmo ir mokesčių administratoriaus patikimumo, jei galima įsikurti kaimyninėje šalyje, kurioje tokių perteklinių reikalavimų nėra? Juk skirtingai nei norima padaryti Lietuvoje, EBPO nereikalauja pagrindinėje byloje teikti detalią informaciją apie visos įmonių grupės tarpusavio sandorius.
Kita informacija, kurios užsimota prašyti Lietuvoje, nors EBPO rekomendacijose to ir nėra, tai informacija apie kontroliuojamųjų sandorių tarp tarptautinės įmonių grupės įmonių rūšis ir sumas, sudarančias ne mažesnę kaip 10% tarptautinės vienetų grupės vieneto pajamų ar išlaidų dalį. Lietuvos įmonės mokesčių administratoriui turėtų teikti detalią informaciją net ir apie sandorius, atliekamus ne Lietuvoje ir neturinčius įtakos Lietuvoje sumokamiems mokesčiams, bei galimai visiškai nereikšmingus, tačiau sudarančius daugiau kaip 10% mažo grupės vieneto pajamų ar išlaidų.
Įsivaizduokime tokią situaciją praktikoje. Lietuvoje įsikūrus pasaulinei statybinių medžiagų gamybos lyderei, ši Lietuvoje veikianti antrinė įmonė turėtų pranešti apie visas operacijas pasauliniu mastu, pavyzdžiui, – bendrovės padalinio Lenkijoje sandorius su padaliniu Baltarusijoje, jei pardavimai viršys 10% įmonės pajamų.
Mokesčių administratoriai jau dabar keičiasi jų šalyje veikiančių įmonių pateikta informacija apie sandorius su susijusiais asmenimis. Todėl šis reikalavimas yra tiesiog perteklinis. Svarbu ir tai, kad Lietuvos įmonė gali nedisponuoti informacija, kuri turėtų būti teikiama mokesčių administratoriui, o susijusi užsienio įmonė dėl verslui svarbios konfidencialios informacijos apsaugos tokios informacijos Lietuvos įmonei teikti neprivalėtų. Ypatingai sunku įgyvendint tokį reikalavimą kuomet, pavyzdžiui, Lietuvos vienetas valdo užsienio įmonės mažumos akcijų dalį ir, atitinkamai, pastarosios įmonės nekontroliuoja. Verslas tokiu atveju būtų įspraustas į kampą.
Nors ir numatyta, kad dėl teisinių ar kitų objektyvių priežasčių įmonės ne visada turės galimybę gauti tam tikrą informaciją iš kitų tarptautinės įmonės grupės įmonių, verslui vis tiek primetama pareiga maksimaliai siekti surinkti visą informaciją. Šiais reikalavimais įrodinėjimo našta perkeliama verslui – t.y., įmonei būtina atskleisti ir pagrįsti informacijos nepateikimo priežastis, nurodyti, kada informacija bus pateikta, ir (ar) sudaryti kitas galimybes mokesčių administratoriui gauti šią informaciją, net ir tuo atveju, kai informacijos nepateikimo priežastys yra objektyvios ir nuo įmonės nepriklauso. Privalomas informacijos teikimas turėtų būti apribotas tik įmonių grupės, kurios yra konsoliduojamos į pagrindinės įmonės finansines ataskaitas, apimtyje o patys informacijos teikimo reikalavimai – priderinti prie EPBO rekomendacijų.
Galima suprasti Lietuvos norą kuo greičiau įgyvendinti EBPO rekomendacijas, atsižvelgiant į tai, kad narystė šioje organizacijoje jau ranka pasiekiama. Visgi, prieš kerpant reikia dešimt kartų pamatuoti. Persistengus su reikalavimais ir pabloginus verslo sąlygas ne tik nesulauksime paplekšnojimo per petį iš pačios EBPO, tačiau, blogiausia, galime išvysti investuotojų nugaras.
