G. Deržanauskienė, LLRI ekspertė.
Prieš gerą mėnesį džiaugėmės pagaliau priimti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Viena iš priėmimo sąlygų buvo – susitvarkyti savo valstybines įmones. EBPO sekė mūsų darbus, teikė įvairias rekomendacijas Lietuvai. Rekomendacijas išpildėme išklodami jas „ant popieriaus”. Tačiau jokio „ekstra” žingsnio savo iniciatyva žengti nedrįsome.
Taip, valstybės valdomų įmonių (VVĮ) skaičius sumažėjo: 42 miškų urėdijos ir 11 kelių priežiūros įmonių buvo reorganizuotos ir sujungtos į vieną miškų urėdiją ir vieną kelių priežiūros įmonę. Bet tai – tik gražiau atrodantis VVĮ skaičius. Juk tai toli gražu ne viskas, ką galėjome padaryti. Ilgai rengtas privatizuotinų įmonių sąrašas vis dar klajoja valdžios koridoriuose. Įdomu, kodėl vis nesiryžtama jo paleisti į dienos šviesą?
Teisės aktuose nugulė ir daug kitų pataisų. Pavyzdžiui, siekiant valstybės valdomų įmonių nepriklausomumo, buvo nurodyta pakeisti jų valdybų narių sudėtį taip, kad daugiau nei pusę jos sudarytų nepriklausomi nariai. Tai turėtų saugoti valstybės valdomas įmones nuo politikų įtakos – reikia paisyti įmonės, o ne politikų interesų.
Be to, kiekvienai valstybės valdomai įmonei buvo rengiamas vadinamasis „lūkesčių raštas”, kuriame išklojama viskas, ko tikimasi iš šios įmonės veiklos, iškeliami konkretūs tikslai. Valstybės kontrolė 2017 m. atliko valstybės valdomų įmonių tyrimą ir nustatė, kad didžioji dalis VVĮ nepasiekia joms nustatytų finansinės grąžos rodiklių. Pasirodo, 2013–2015 m. vos 40 proc. įmonių pasiekė joms nustatytą grąžos rodiklį.
Įstatymų pakeitimai leidžia manyti, kad VVĮ nebeturėtų elgtis rinkoje kaip dreifuojantys laivai – turėtų imti plaukti nustatytu kursu. Taigi šie pokyčiai yra teigiamas postūmis VVĮ pertvarkos procese, bet – ar pakankamas?
Panašu, kad valdžia yra susikoncentravusi į žaidimo taisyklių tobulinimą, nors dar nėra nusistačiusi, kur ir kokia turėtų būti jos žaidimo aikštelė. EBPO savo rekomendacijose pažymi, kad kiekviena šalis turėtų apibrėžti valstybės veikimo versle ribas, t. y. nustatyti priežastis, kada toks veikimas būtų pateisinamas. Gal nuo to ir reikėjo pradėti?
Ribų nustatymas svarbus, jų nesant valstybės verslai primena tikrą betvarkę. Mūsų šalies Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos ūkis turi būti grindžiamas privačia nuosavybe. Tai reiškia, kad valstybė tame ūkyje gali dalyvauti tik išimtiniais atvejais, o ne kada užsinori.
O ką matome šiandien? Kalbos apie valstybines vaistines skamba vis garsiau. Planai grįžti išimtinai prie valstybinės medicinos rašomi į įstatymus. Jau nekalbant apie esamo VVĮ portfelio eklektiką. Ko tik jame nėra: energetikos gamyba ir tiekimas, prekyba trąšomis, grūdų supirkimas, krovinių ir keleivių vežimas geležinkeliais, žemės ūkio mašinų atitikties reikalavimams tikrinimas, laboratoriniai pieno tyrimai ir t. t.
Vos metus laiko galiojusi naujų verslų steigimą ribojanti tvarka buvo pakeista ir tai savivaldybėms atleido vadžias. Nuo liepos 1 d. jos galės nevaržomai steigti įmones, kurios šluos gatves, pjaus žolę, tvarkys atliekas, teiks maitinimo paslaugas mokyklose ar globos namuose. Kodėl pasirinktos šios veiklos – nepagrįsta. Įgyvendintas kažkieno įgeidis iš įstatymo išbraukti esminę nuostatą: „savivaldybės valdomos įmonės ūkinės veiklos nevykdo” – labai iškalbingas. Tai reiškia, kad nuo šiol savivaldybių noras plėsti žaidimo aikštelę gali pavojingai išaugti.
O ribos turėtų būti. Pradžiai pakaktų atsisakyti visuomenei nebūtinų veiklų, šias veiklas vykdančias įmones privatizuojant, reorganizuojant ar net likviduojant. Pavyzdžiui, poilsio namai „Baltija”, „Universiteto vaistinė”, „Lietuvos žirgynas”, kelios avių ar kiaulių veislininkyste užsiimančios įmonės. Ar Lietuvoje kas nors sugriūtų, jei šios ir panašios „svarbos” įmonės atsirastų privačiose rankose? Derėtų atsisakyti tų veiklų, kurias vykdo ar galėtų vykdyti privatūs ūkio subjektai. Arba – bent dalį šių įmonių privatizuoti.
Atsijojus tokias įmones, gali būti, kad valstybės valdomų įmonių sąraše liktų tik tos įmonės, kurios yra itin svarbios, t. y. susijusios su valstybės saugumu. Jeigu Estija išgyvena su 31 VVĮ turinčia 13,5 tūkst. darbuotojų (2017 m. duomenys), kodėl Lietuvai reikalinga turėti 118 VVĮ (2017 m. 10 mėn. duomenys) su 38,4 tūkst. darbuotojų? Atskaičius reorganizuotas urėdijas ir kelių priežiūros įmones, jų vis tiek lieka 67, t. y. dvigubai daugiau, nei Estijoje.
Taigi, atslūgus įstojimo į EBPO džiaugsmui, būtų gerai tęsti valstybės valdomų įmonių pertvarkos darbus. Grįžkime ir pradėkime nuo pradžių – apibrėžkime aiškias valstybinio verslo ribas, nebeignoruokime Konstitucijos nuostatos, kad Lietuvos ūkis turi būti privačiose rankose. Gerbiant šią nuostatą, valstybės dalyvavimas versle turėtų būti labai apgalvota ir svariais argumentais pagrįsta išimtis.
www.llri.lt
