G. Deržanauskienė, LLRI ekspertė
Juokaujama, kad Lietuvoje gyvena 3 milijonai krepšinio ekspertų. Panašu, kad į valdžią taip pat išsirinkome visų gyvenimo klausimų „ekspertus”, kurie sakosi geriausiai žiną, kaip mums gyventi. Kadencijos pradžioje išrinktieji mums žadėjo, kad valdžia, ieškodama sprendimų pasitelks profesionalus. Tačiau pamiršo pasakyti, kad šis pasiūlymas turėjo papildomų sąlygų – profesionalų nuomonės bus klausiama tik tada, kai bus žinoma, kad ta nuomonė sutaps su asmenine išrinktųjų nuomone. Žmogiška, bet ne itin sąžininga.
Žmonės mėgsta vieni kitiems patarti: „Aš jo vietoje taip nedaryčiau, daryčiau anaip“. Tačiau kito vietoje tu niekada nebūsi ir kito gyvenimo negyvensi. Tai, kas gerai tau – kitam gali būti oi kaip negerai. Todėl savo gyvenimo klausimus kiekvienas geriausiai sprendžia pats. Dalindami patarimus žmonės dažniausiai nori tik gero, bet dažnai gaunasi visai negerai. Tokių geranorių patarinėtojų pilnas Seimas, o blogiausia, kad jų patarimai tampa privalomi visiems.
Negerkite alkoholio! Nerūkykite! Nevalgykite cukraus! Netepkite vaikams ant duonos sviesto, rinkitės margariną! O gal atvirkščiai – važiuokite benzinu, o ne dyzelinu varomais automobiliais, o gal geriau elektriniais!? Nešildykite namų malkomis, junkitės prie centrinės šildymo sistemos. Klausykitės lietuviškos muzikos – bus nustatytos kvotos radijo stotims. Nepirkite originalių vaistų, rinkitės pigesnius – generinius. Į parduotuvę eikite darbo dienomis, o ne sekmadieniais ir tikrai ne švenčių dienomis. Tai padarys iš jūsų dvasingą šeimos žmogų. Tikrai!
Tai ne fantazijos ir ne juokai. Tai jau priimti ar planuojami priimti valdžios sprendimai. Tokiais tempais Seime kepant draudimus tuoj nebeliks dalykų, dėl kurių galėtume nuspręsti patys.
Neretas mūsų išgirdęs apie naują draudimą, jį „pasimatuojame“ sau ir pagalvojame: „Cukrus tikrai nėra sveika, tad gal ir gerai, jei jo suvalgysiu mažiau“. Kiti galvoja: „Aš nemėgstu saldumynų – man tai nerūpi“. Treti gal pykteli, bet galop nuleidžia galvą – prieš vėją nepapūsi. Kasdienybėje, kai dienos pilnos vienas kitą vejančių sprendimų: kaip pasielgti, ką pasakyti, ką padaryti, kur sutaupyti ir panašiai, galime leistis užliūliuojami mintimi, kad gal ir visai būtų neblogai, jei kas nors už mane pagalvotų ir nuspręstų.
Tačiau tai yra pavojingas kelias. Jei cukrui, alkoholiui ar rūkalams esi abejingas, tai rytoj gali ateiti ir tavo mėgiamo sūrio eilė. Šiuo atveju nesvarbu, ko yra skatinama nevartoti, svarbu yra, kaip tai yra daroma. Viena yra suteikti vartotojams informaciją, kuri leistų pasirinkti patiems, tačiau visai kas kita yra nuspręsti už juos.
Perdėta valdžios „globa“ pavirsta į kuo tikriausią meškos paslaugą mums visiems. Mažėjant situacijų, kai galime spręsti patys, pamažu prarandame gebėjimą mąstyti savo galva bei drąsą priimti sprendimus ir iš to kylančią atsakomybę už savo veiksmus. Valdžios sprendimams abejinga, kritinio mąstymo netekusi ir savo nuomonės nebeturinti visuomenė tampa lengvu taikiniu tiems, kurie mėgsta primesti savo valią. Valstybė tuomet tampa ne laisvų žmonių pasirinkimų, o saujos išrinktųjų diktatūros atspindžiu.
Tiesa, kad žmonės iš prigimties yra smalsūs ir kūrybingi. Kūryba, naujų idėjų generavimas yra esminis dalykas, kuriuo žmogus išsiskiria iš kitų gyvūnų. Ši savybė leidžia įgyvendinant naujas idėjas siekti norimo gyvenimo. Tačiau pernelyg didelė „globa“, laisvės daryti sprendimus suvaržymas, užgesina norą kurti. Tai reiškia, kad ir Lietuvos kelias laimingos valstybės link taps labiau akmenuotu.
Dvi neilgos istorinės atkarpos: geras 20-metis prieš sovietmetį (1918-1940 m.) ir pastarieji 28 metai, kai gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, išaugino kol kas dar gležnas laisvės šaknis. Galime sakyti, kad mes dar tik mokomės būti laisvais, t. y. laisvę jausti, ją saugoti ir suvokti bei būti atsakingais už savo laisvus pasirinkimus.
Laisvė nėra duotybė. Prieš 28 metus pasėję laisvės sėklą, turime ją saugoti ir auginti. Nesant tvirtų laisvės šaknų mumyse, lengva nepastebėti grėsmių.
Žvelgiant į vieną po kito kepamus valdžios projektus, prisimenu vieno išmintingo žmogaus patarimą neturėti reikalų su iniciatyviu neišmanėliu. Bet kai tas neišmanėlis yra valdžia, abejingai stebėti, kaip iš lėto kuriamas naujas „puikus“ pasaulis – pavojinga taktika. Žingsnis po žingsnio tokie draudimai ir reguliavimai nejučia gali sugrąžinti į laikus, iš kurių ne taip seniai vadavomės.
www.llri.lt
Šį G. Deržanauskienės komentarą rasite ir „Lietuvos žiniose”>>
