Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo Nr. XI-2023 8, 13, 191 ir 281 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. 18-11304
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos energijos išteklių rinkos įstatymo Nr. XI-2023 8, 13, 191 ir 281 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. 18-11304 (toliau –Projektas) ir teikia savo pastabas ir pasiūlymus.
Projekto 191 straipsnis yra keičiamas taip, kad visi šilumos aukciono dalyviai, t. y. reguliuojami ir nereguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG) ir šilumos tiekėjai, įsigyjantys biokurą šilumos (ir/ar elektros) gamybai, įsigydami biokurą privalėtų teikti pirmenybę energijos išteklių biržai (toliau – Birža). Dabar nereguliuojami NŠG gali patys rinktis jiems priimtiniausią biokuro įsigijimo būdą.
Versti visus ūkio subjektus dalyvauti energijos išteklių biržoje – neproporcinga priemonė
Dar 2011 m., rengiant Energijos išteklių rinkos įstatymo koncepciją, LLRI išsakė abejonę, dėl draudimo reguliuojamiems NŠG energiją ar energijos išteklius pirkti kitais būdais nei per Biržą, ypač kai tas draudimas taikomas privatiems ūkio subjektams[1]. Primename, kad birža, ar tai būtų vertybinių popierių birža, produktų birža, ar energijos birža yra tik vienas iš būdų pirkėjams ir pardavėjams prekiauti tarpusavyje. Kiti legalūs prekybos būdai savaime nėra prastesni, ir neturėtų būti taip traktuojami.
Jei valstybė turi politikos tikslą, kad valstybei (ar savivaldybėms) priklausantys energetikos ūkio subjektai prekiautų tik per Biržą, proporcingesnis ir efektyvesnis būdas tai padaryti yra per savininko teises, t.y. akcininkui įpareigojant taip elgtis jam priklausančius ūkio subjektus, o ne įstatymu vesti taip elgtis visus ūkio subjektus.
Šilumos supirkimo mechanizmas pats savaime užkardo biokuro įsigijimą nepagrįstai aukštomis kainomis
Turint reguliuojamų kainų mechanizmą ir sąlygas, artimas monopolijai (kaip CŠT), iš tikro kyla rizika, kad ūkio subjektai didins sąnaudas (pvz., įsigys žaliavą ženkliai aukštesne kaina) ir jas perkels į reguliuojamą kainą, kurią vartotojai privalės padengti. Tačiau šią riziką ženkliai sumažina šilumos iš NŠG supirkimo mechanizmas.
Pagal dabar galiojantį reguliavimą dabartiniame šilumos iš NŠG supirkimo aukcione nereguliuojamų NŠG kaina konkuruoja su reguliuojamų NŠG teikiama šiluma ir Šilumos tiekėjų šilumos gamybos pajėgumais pagaminama šiluma. Jei nereguliuojamas NŠG šilumos aukcionui pateiktų šilumą už didesnę kainą, nei reguliuojami NŠG ar palyginamosios šilumos tiekėjo sąnaudos, nereguliuojamo NŠG šiluma paprasčiausiai nebūtų nuperkama. Tokiu būdu dabartinis šilumos iš nereguliuojamų NŠG supirkimo mechanizmas savyje jau turi saugiklius, prieš nepagrįstą kaštų didinimą (įsigyjant žaliavą) ir jų permetimą vartotojams.
Negalima teigti, kad įpareigojimas nereguliuojamiems NŠG biokurą pirkti per Biržą, vienareikšmiškai atitinka Nacionalinei energetinės nepriklausomybės strategijoje (NENS) keliamus tikslus
Projekto aiškinamajame rašte, kaip vienas iš Projekto tikslų nurodoma, neva vienas iš NENS tikslų yra „užtikrinti energijos išteklių įsigijimą skaidriausiu ir konkurencingiausiu būdu, užtikrinant mažiausius kaštus galutiniam vartotojui“. Vėliau aiškinamajame rašte ši nuostata interpretuojama kaip pagrindimas, nustatant prievolę visiems NŠG perkant biokurą, pirmenybę teikti Biržai.
Atkreipiame dėmesį, kad NENS 50.1 punktas apie šilumos ūkio plėtros principus yra toks iš tikro skamba taip:
“skaidrumo – užtikrinti, kad šilumos tiekimo veikla būtų valdoma efektyviai, skaidriai ir nediskriminuojant šilumos ūkio rinkoje veikiančių subjektų ir jos naudotojų, įskaitant energijos išteklių įsigijimą skaidriausiu ir konkurencingiausiu būdu, užtikrinant mažiausius kaštus galutiniam vartotojui;” (pabraukta LLRI).
O tai reiškia, kad, pirma, skaidrumo principo reguliavimo objektas yra ūkio subjektai, veikiantys šilumos tiekimo veikloje, o ne NŠG, t. y. ūkio subjektai, veikiantys šilumos gamybos veikloje.
Antra, NENS niekur neminima, kad būtent Birža yra būdas energijos išteklius įsigyti skaidriausiu ir konkurencingiausiu būdu. Paprastai tariant, nėra pagrindo teigti, kad pvz., NŠG, perkantis dalį energijos išteklių ne per Biržą, o tiesioginiu sandoriu, automatiškai neatitinka NENS 50.1 punkte numatyto skaidrumo kriterijaus.
Trečia, skaidrumo principas yra numatytas darnoje su konkurencingumo (50.2), efektyvumo (50.3), pažangumo (50.4) principais. O tai reiškia, kad jei NŠG biokurą įsigyja ne per Biržą, tačiau už šiek tiek mažesnę kainą, tuomet apsunkinti tokius sandorius nereguliuojamiems NŠG, kirstųsi su konkurencingumo ir efektyvumo principais, numatytais NENS.
Projekto rengėjai neįrodo, kodėl reikia apsunkinti nereguliuojamų NŠG biokuro įsigijimą ne per Biržą
Sutinkame su bendra Projekto logika, kad jei šilumos gamintojai perka biokurą santykinai aukštesne kaina, tai ilgainiui gali lemti ir aukštesnes kainas vartotojams. Tačiau aiškinamasis raštas nei įrodo, nei pagrindžia, kad:
(1) NŠG, įsigyjantys biokurą ne per Biržą, už biokurą moka daugiau, nei šilumos gamintojai biokurą įsigyjantys per Biržą (ar, kad NŠG, įsigyjantys biokurą ne per Biržą, už biokurą moka daugiau, vien dėl to, kad biokurą perka ne Biržoje);
(2) NŠG, įsigyjančių biokurą ne per Biržą, parduodama šiluma yra brangesnė už NŠG, kurie biokurą įsigyja Biržoje;
(3) dėl nereguliuojamų NŠG biokuro įsigijimo ne per Biržą, didėja galutinės kainos vartotojams.
Projekto aiškinamasis raštas tik konstatuoja, kad nereguliuojami NŠG Biržoje nupirko tik 2 proc. jiems reikalingo biokuro, palyginus su šilumos tiekėjais ir reguliuojamais NŠG. Tačiau nėra atsižvelgiama į tai, kad nereguliuojami NŠG gamina ir daug mažiau šilumos nei Šilumos tiekėjai ir reguliuojami NŠG.
Dar daugiau, Projekto aiškinamasis raštas klaidina. Teigiama, kad:
„Šilumos tiekėjai ir reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai, kuriems privalu teikti pirmenybę energijos išteklių biržai, nupirko 402 tūkst. tne biokuro (apie 96 proc. viso jiems reikalingo biokuro kiekio), o nereguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai <…> biržoje nupirko 8 tūkst. tne biokuro (apie 2 proc. viso jiems reikalingo biokuro kiekio), t. y. nepriklausomi šilumos gamintojai, gamindami centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje 25 proc. šilumos, pagamintos iš biokuro, 2017 m. tik 2 proc. prisidėjo prie vidutinės biokuro biržos kainos formavimo.“ (pabraukta LLRI).
Atkreipiame dėmesį, kad visi NŠG – reguliuojami ir nereguliuojami – 2017 m. pagamino apie 25 proc. šilumos[2]. Aiškinamasis raštas, lygina visų NŠG pagamintą šilumos kiekį ir nereguliuojamų NŠG per Biržą įsigyto biokuro kiekį, nors tai yra nelygintini dydžiai.
Vien tik faktas, kad jei ir nereguliuojami NŠG dalį kuro įsigyja ne per biržą, neįrodo esamo reguliavimo ydingumo ir niekaip nepagrindžia įpareigojimo nereguliuojamiems NŠG biokurą pirkti per Biržą
Jei Projekto rengėjai norėtų įrodyti, kad egzistuoja būtinybė įpareigoti nereguliuojamus NŠG pirmenybę teikti Biržai, reikėtų išsamios analizės šiais klausimais:
(1) ar nereguliuojamų NŠG ne per Biržą perkamas biokuras yra brangesnis;
(2) ar nereguliuojamų NŠG ne per Biržą įsigyjamas biokuras yra brangesnis dėl įsigijimo būdo, ar dėl kitų priežasčių (pvz., šilumos gamybos apimčių ir pan.);
(3) ar (ir kiek) nereguliuojamiems NŠG atpigtų biokuras, jei jie būtų priversti visą biokurą pirkti per Biržą;
(4) Ir svarbiausia, ar (ir kiek) šilumos vartotojams atpigtų šiluma, jei nereguliuojamiems NŠG būtų uždrausta biokurą pirkti ne per Biržą.
Kol šie klausimai yra neišanalizuoti, o teiginiai – neįrodyti, galima traktuoti, kad įpareigojimas nereguliuojamiems NŠG biokurą per Biržą yra savitikslis, netenkinantis nei NENS politikos tikslų, nei teisėkūros proceso reikalavimų. Primename, kad vadovaujantis Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsniu, teisės aktai inter alia turi atitikti tikslingumo, proporcingumo ir efektyvumo principus.
Siūlome nepritarti Projektui
[1] https://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/energetika/pozicija-del-energijos-istekliu-rinkos-istatymo-koncepcijos/lrinka
[2] 4 lentelė, Nepriklausomų šilumos gamintojų gaminamos šilumos rinkos apžvalga už 2017 metus, VKEKK
