Valdžia piktinasi aukštomis kainomis, nesiklauso paaiškinimų, ignoruoja skaičius ir rūsčiai žvelgia į prekybininkus. Įvairios valdžios institucijos rengia teisės aktų projektus ir, regis, renkasi bizūną, o ne meduolį.
Dauguma pasiūlymų yra nukreipti į verslo kontrolės griežtinimą, baudų didinimą, ir tik vos keli – į verslo sąlygų gerinimą ar sąžiningos konkurencijos saugojimą.
Įvertinus visus valdžios pasiūlymus, nematyti, kad konkurencija būtų reikšmingai paskatinta, todėl ir kainų mažėjimo tikėtis nereikėtų.
Tikrai geri pasiūlymai yra du. Vienas – prezidentės teikiamas Teisėkūros pagrindų įstatymo pataisų projektas, kuriuo siūloma nustatyti pareigą įstatymų rengėjams atlikti įstatymo projektų poveikio konkurencijai vertinimą. Skamba kaip nesvarbus niuansas. Tačiau iš tiesų jis yra labai reikalingas ir aktualus. Šis pakeitimas dar įstatymų leidybos stadijoje įsuktų saugiklius, kurie leistų sustabdyti iniciatyvas, galinčias pažeisti ar riboti konkurenciją.
Kitas puikus projektas – Aplinkos ministerijos pateiktas pasiūlymas, kuriuo atsisakoma absurdiško reguliavimo asmenims, gaminantiems maisto produktus ir jais prekiaujantiems namuose ar administracinėse patalpose. Tam nebereikės keisti pastato paskirties ar įrengti papildomo įėjimo. Aplinkos ministerijos pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos institucijos, inventorizuoti visus reikalavimus verslui ir atsisakyti nereikalingų ar perteklinių. Juk rinkoje griežčiausias „policininkas“ yra vartotojas. Kartą įsigijęs nekokybišką ar tiesiog nepatikusią prekę, jis daugiau pas tą gamintoją nebegrįš. Ir to nepakeis nei papildomas įėjimas, nei pažymos, nei leidimai.
Čia „meduoliai“ ir baigiasi. Visi kiti pasiūlymai nukreipti į baudų didinimą ar prekybininkų priežiūros griežtinimą. Štai Ūkio ministerijos parengtose gairėse išdėstomos gerosios ir blogosios praktikos rekomendacijos, kurių atitinkamai tarpusavyje turėtų laikytis arba vengti parduotuvės ir tiekėjai. Gairės „sukaltos“ akivaizdžiai lenkiant svarstykles į vieną derybų pusę.
Dar viena priemonė, kuria tikimasi sumažinti kainas, – prekybos centrų įpareigojimas skelbti jų parduodamų prekių kainas ir mažmeninės kainos dedamąsias. Tačiau juk jau dabar kainas „renka“ Statistikos departamentas, taip pat jos skelbiamos interneto svetainėje www.produktukainos.lt. O maisto produktų kainų dedamąsias jau daug metų stebi Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Negražu norą kontroliuoti ir kištis į rinkos dalyvių santykius dangstyti stebėsenos tikslais. Ir neūkiška, nes tai kainuoja mokesčių mokėtojų pinigų.
Atrodo, kad kainų stebėjimas, jų dedamųjų skelbimas ir kitos priemonės kainų nesumažins. To pavyzdys – elektros kainos, kurios yra reguliuojamos, visos kainos dedamosios žinomos, tačiau prognozuojamas elektros kainų augimas.
Jei jau valdžia nuoširdžiai siekia sumažinti kainas, galėtų pradėti nuo savęs. Ciniška landžioti į svetimas kišenes, nepaieškojus išteklių savojoje. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) sudaro beveik penktadalį kiekvienos prekės kainos. Turbūt nereikia priminti, kad krizės pradžioje (prieš dešimtmetį!) padidintas PVM taip ir nebuvo sugrąžintas į 18 proc. lygį. Ir apskritai – jei jau turime matyti visą kainos vaizdą, dėl sąžiningumo reikėtų parodyti, kokią dalį kainos sudaro visi mokesčiai – akcizai, darbo, nekilnojamojo turto ir kiti. Štai akcizas ir PVM kartu sudaro daugiau kaip 50 proc. benzino kainos.
Įvertinus visus valdžios pasiūlymus, nematyti, kad konkurencija būtų reikšmingai paskatinta, todėl ir kainų mažėjimo tikėtis nereikėtų. Tačiau džiugu, kad valdžia žada ir žmonių pajamų augimą. Tačiau ir šia linkme reikia darbuotis protingai, naudojant meduolio, o ne bizūno metodą. Iš vieno atimti ir kitam atiduoti – menkas meistriškumas.
Valdžia pademonstruotų aukštesnį meistriškumo lygį, jei pati susiveržtų diržus, sumažintų mokesčių naštą ir kurtų paskatas verslo plėtrai. O tada, žiūrėk, ir užsienio investicijų padaugės, ir darbo vietų skaičius ūgtelės. Padidėjus gyventojų pajamoms ir kainos taip nebegąsdins.
