Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 3, 4, 11 ir 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 10-1 straipsniu įstatymo projekto Reg. Nr. 19-2776
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 2, 3, 4, 11 ir 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 10-1 straipsniu įstatymo projektą (Reg. Nr. 19-2776) (toliau – Projektas). Projektu siūloma įvesti papildomą miškų grupę – natūralias miško buveines, kur draudžiami miško kirtimai. Šiam pasiūlymui LLRI nepritaria dėl toliau nurodytų argumentų.
Ribojimas yra nepagrįstas ir neproporcingas
Projekto pasiūlymas nustatyti papildomą miškų grupę reiškia egzistuojančių nuosavybės teisių (kuri apima, inter alia, galimybę disponuoti savo turtu) ribojimą. Ribojant nuosavybės teisę, turi būti, be kita ko, užtikrinama, kad apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad šiuo metu Europos Bendrijos svarbos natūralios miško buveinės nėra išskirtos į atskirą miškų grupę, o gali patekti ir į ūkinių ar apsauginių miškų grupes (atitinkamai IV ir III miškų grupės), kurioms taikomi ūkinės veiklos (pirmiausia, miško kirtimų) apribojimai. Taigi Europos bendrijos svarbos natūralios miško buveinės jau ir taip priklausomai nuo grupės yra saugomos, t.y. joms taikomi atitinkami veiklos ribojimai. Todėl yra netikslinga papildomai atskirai išskirti į miško grupę. Projekto rengėjai nepateikia argumentų, kodėl esamas reguliavimas yra nepakankamas siekiant tinkamos minėtųjų plotų apsaugos, o tai nesudaro tinkamo pagrindo riboti privačių subjektų nuosavybės teises.
Projekto aiškinamojo rašto kontekste argumentas, kad Projektas reikalingas siekiant suderinti „visuomenės lūkesčius Lietuvos miškų atžvilgiu“, neturėtų būti laikomas pakankamu pagrindu riboti atskirų asmenų nuosavybės teises. Taip pat pažymėtina, kad Projekto rengėjai nepagrindžia, kaip papildomos miškų grupės nustatymas yra susijęs su Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų Europos Sąjungos mastu tinkamu įgyvendinimu, t.y. ar siekiant įsipareigojimų pagal ES teisę kraštutiniai nuosavybės teisių ribojimai yra reikalingi. Be to, įsigydami nuosavybės teise miško ūkio paskirties žemę privatūs subjektai turi pargrįstą lūkestį, kad savo nuosavybėje galės vykdyti atitinkamai ūkinę veiklą, todėl objektyviai nepagrįsti ir nebūtini Projekto pakeitimai galimai pažeistų privačių subjektų teises.
Konstitucijos 54 straipsnis įpareigoja valstybę rūpintis natūralios gamtos objektų apsauga, prižiūrėti, kad gamtos ištekliai būtų naudojami saikingai ir atkuriami bei gausinami, užtikrinta aplinkos, augalijos ir gyvūnijos įvairovės, kraštovaizdžio, gamtinių, kultūrinių vertybių apsauga ir jų harmoninga sąveika. Iš šios nuostatos negali būti daroma išvada, kad siekiami tikslai gali būti užtikrinami tik numatant privačių subjektų veiklos ribojimus.
Veiklą, susijusią su miškų panaudojimu, kompleksiškai reglamentuoja kiti įstatymai, tarp kurių Miškų, Laukinės gyvūnijos, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų įstatymai, bei susiję poįstatyminiai teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis miškų teritorijos priklauso valstybei (61,4 proc. visų miškų, 2015 m.) ir kad miškuose taikomi kompleksiniai apsaugos mechanizmai, abejotina, ar reikalingi papildomi draudimai kirsti miškus ir kėsintis į privačios nuosavybės teises. Manytina, kad esami reguliavimai yra pakankami siekiant Projekto tikslo – užtikrinti racionalų gamtinių išteklių naudojimą. Projekte ir su juo teikiamuose dokumentuose nėra pagrindžiama, kodėl esamas reguliavimas yra nepakankamas siekiant užtikrinti racionalų išteklių naudojimą.
Be to, numatomi nuosavybės teisės ribojimai, turi atitikti proporcingumo principą, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai). Kartu su Projektu nėra pateikiami duomenys, kurie objektyviai pagrįstų būtinybę pasirinkti kraštutinę priemonę, t. y. visiškai drausti kirtimus. Projekto tikslas – užtikrinti racionalų išteklių naudojimą – gali būti pasiektas kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Abejonių kelia siūlomas kompensacijų išmokėjimo tvarkos reguliavimas
Privačių miškų savininkams, kurių miško valdose pakeičiama miškų grupė ir uždraudžiamas kirtimas, siūloma mokėti vienkartines arba kasmetines kompensacijas. Kompensacijos būtų mokamos iš biudžeto lėšų, skirtų bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti (toliau – Lėšos).
Lėšos yra formuojamos iš privačių miško valdytojų sumokėtų atsiskaitymų iš pajamų už parduotą medieną. Projekto rengėjai nepateikia informacijos, kuri sudarytų sąlygas vertinti Projekto ekonominius padarinius valstybės biudžetui: nėra vertinamas galimas kompensacijų dydis, biudžeto lėšų poreikis ir pakankamumas.
Be to, apribojus kirtimus tam tikrose miškų grupėse reikšmingai sumažės įnašai, iš kurių formuojamos Lėšos. Iš Projekto aiškinamojo rašto galima spręsti, kad šis veiksnys nebuvo įvertintas. Šiuo požiūriu kyla rizika, kad skubotai priimtas Projektas neatlikus būtino poveikio vertinimo, gali sukelti nepagrįstą naštą mokesčių mokėtojams.
Pagal Aplinkos ministro įsakymą „Dėl bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos administravimo“ Lėšos naudojamos Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje ir 11 straipsnio 10 dalyje numatytoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti. Šios reikmės iš esmės yra susijusios su miškų priežiūra ir jos administravimu, tiesioginis jų naudojimas kompensacijoms išmokėti nėra nurodytas.
