Prieš kelis mėnesius centralizuotos šilumos rinkoje įvyko svarbus lūžis. Buvo suvienodintos taisyklės tarp šilumos gamintojų, o šilumos tiekėjai įpareigoti šilumos energiją pirkti ne iš savo įmonių prioriteto tvarka, o iš tų, kurios šilumą gamina pigiau. Tai reiškia, vartotojams tampa paprasčiau pirkti pigesnę šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų.
Iki šių pakeitimų šilumos tiekėjai turėjo teisę pirkti šilumą pagamintą savo įmonėje, net jei ji buvo kiek brangesnė nei pagaminta nepriklausomų šilumos gamintojų. O tai šilumos tiekėjui sukurdavo tam tikrą galvosūkį ar net interesų konfliktą. Viena vertus svarbu, kad vartotojams šiluma būtų pigi. Kita vertus, reikia, kad šilumos tiekėjui priklausantys šilumos gamybos įrenginiai nestovėtų be darbo ir neneštų nuostolio.
O čia yra svarbus momentas, nes šilumos tinklai, t.y. vamzdynai, yra tarpinė grandis per kurią šilumos vartotojas, t.y. būsto savininkas nusiperka energiją būstui šildyti. Tokiu būdu šilumos tinklai (t.y. vamzdžiai) suveda vartotojus, kuriems reikia pigios šilumos, ir gamintojus, kurie gamina pigią šilumą. Ir atvirkščiai – šilumos tinklai gali tapti kliūtis pigiai šilumai ir mažoms sąskaitoms atkeliauti iki vartotojo.
Tačiau nespėjo praeiti keletas naujosios tvarkos mėnesių, kai iš kai kurių šilumos įmonių vėl pasigirdo siūlymai sugrįžti į „senuosius laikus“. Argumentai taip pat seni. Iš serijos: konkurencija yra neįmanoma, kenkia vartotojams, ir apskritai – kam čia ta konkurencija ir vartotojo laisvė rinktis, anksčiau gyvenome be konkurencijos ir negi buvo blogai.
Tokios kalbos yra, švelniai tariant, keistos. Ne vienas skaičiavimas ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės (VKEKK) duomenys rodo, kad dėl konkurencijos tarp šilumos gamintojų vartotojas išlošia. VKEKK vertinimu, vien 2018 m. dėl konkurencijos šilumos gamyboje vartotojai už šilumą sumokėjo 9,2 mln. eurų mažiau. Nuo 2015 m. – beveik 50 mln. eurų. Miestai, turintys daugiau nepriklausomų šilumos gamintojų, už šilumą dažniausiai irgi moka mažiau. Kad ir kokiu kampu žiūrėtume, kai daugiau konkurencijos – vartotojai išlošia.
Argumentai, kad šilumos gamyboje konkurencija yra „neįmanoma“ dar labiau prasilenkia su realybe. Niekas nesiginčija, kad centralizuotas šilumos tiekimas yra technologiškai sudėtinga veikla. Bet technologinis sudėtingumas netrukdo konkurencijai ar vartotojo pasirinkimui. Lėktuvai ir skrydžių organizavimas – irgi labai sudėtingas reikalas, bet tai netrukdo vartotojui internete per 2 minutes užsisakyti bilietą į bet kokį pasaulio kraštą. Mobilusis ryšys – irgi technologiškai sudėtingas, bet tai netrukdo vartotojui pasirinkti, o įmonėms – konkuruoti dėl pačio smulkiausio vartotojo. Beje, prieš kokį pusę amžiaus irgi buvo kalbančių, kad konkurencija aviacijoje ar telefonijoje – „neįmanoma“.
Net jei žiūrėtum vien į energetikos sritį, jei konkurencija nėra uždrausta, energija irgi yra prekiaujama, konkuruojama dėl vartotojų. Vartotojai perka elektros energiją iš tų, kas ją gamina ar parduoda, o elektros tinklai ją persiunčia vartotojui. Tai, kad tarp gamintojo ir vartotojo yra tarpinė grandis – t.y. elektros tinklai – jokiu būdu neįrodo, kad gamintojai neturėtų konkuruotų dėl vartotojų, o vartotojai – rinktis jiems palankiausias sąlygas.
Tiesą pasakius, šiuolaikiniame pasaulyje vartotojai labai retai kada perka tiesiai iš gamintojo. Kada paskutinį kartą važiavote pas ūkininką bulvių? Bulvės, bandelės ir batonus perkame per tarpinę infrastruktūrą – parduotuvę – nors pati parduotuvė bulvių neaugina. Internetinės parduotuvės pardavinėja prekes, kurias gamina kitos įmonės o nusipirktą prekę jums pristato dar trečia – siuntų įmonė (arba bepilotis dronas). Tiek parduotuvė, tiek siuntų bendrovė, tiek šilumos tinklai yra tarpinė infrastruktūra, kurios tikslas – pristatyti prekes galutiniam vartotojui. Jų skirtumai yra tik technologiniai, bet ne esminiai. Tai, kad tarp vartotojo ir gamintojo stovi tarpininkas ar tarpinė infrastruktūra, nereiškia, kad konkurencija yra neįmanoma, nereikalinga ar nenaudinga.
Juolab, kad centralizuotas šildymas yra tik vienas būdas nesušalti. Dar yra dujos, malkos, elektra, geotermija, šilumos siurbliai ir t.t. XXI amžiuje kalbėti, kad gali būti tik vienas vamzdis ir tik viena tą vamzdį šiluma užpildanti įmonė, yra technologinis ir ekonominis anachronizmas.
Nepaisant visų kalbų, nauja sistema yra neprasta. Priminsiu: šilumos tiekimo įmonė yra priversta pirkti šilumą iš mažesnę kainą siūlančių šilumos gamintojų, ir tą šilumą perduoti šilumos vartotojams. O tai reiškia, kad šilumos tiekėjas negali pirkti brangesnės šilumos iš savo įmonės ir tos kainos perkelti vartotojams.
Tačiau, kaip jau minėjau, atsirado pasiūlymų šią tvarką keisti. Siūloma, kad kai kurioms įmonėms vartotojai mokėtų už kapitalo grąžą ir įrengimų nusidėvėjimą, net jei įmonė ir negamino šilumos. Paprastai tariant, dalis įmonių norėtų, kad vartotojai joms mokėtų pinigus, net jei jos šilumą gamina taip brangiai, kad niekas jos neperka.
Kai kurias įmones galima suprasti. Investicijos į šilumos įrenginius kainuoja nepigiai, o jų atsipirkimas išdėliotas ne per vienus metus. Jei nauja katilinė pastatyta prie senų taisyklių, o dabar reikia konkuruoti naujomis, tai iš tikro galima nueiti į nuostolius ar net bankrutuoti.
Bet motyvo supratimas ir pagrindimas yra du skirtingi dalykai. Tai, kad kai kurioms įmonėms prie naujosios tvarkos yra sunkiau pragyventi, negali būti argumentas grįžti prie senosios tvarkos. Čia būtų tas pats, kas uždrausti „City bee” automobilius ir paspirtukus, motyvuojant tuo, kad taksi įmonės daug investavo į naujus taksi automobilius, kurie atsiradus naujiems konkurentams – neatsipirks.
