Valdžia vis kalba apie konkurencijos skatinimą, stiprinant smulkų ir vidutinį verslą, kursto žmonių svajones apie mažesnes kainas. Yra būdas, kaip vienu šūviu nušauti šiuos du zuikius. Ir tas šūvis jau antrą kartą bandomas paleisti Seime, siūlant panaikinti vidaus sandorių privilegiją, t. y. galimybę savivaldybėms be konkurso pirkti tik iš savo įmonių. 2017 m. teisės naudotis vidaus sandorio išimtimi neteko valstybės valdomos įmonės, tačiau savivaldybės ir jų įmonės šią teisę išlaikė ir ja naudojasi iki šiol. Ką tik vėl pasirodė siūlymas naikinti šią išimtį ir savivaldybėms. Ar Seimui užteks politinės valios žengti žingsnį sąžiningos konkurencijos link?
Apskritai Lietuvos savivaldybės paslaugas pirkti gali dviem būdais: skelbti viešąjį konkursą arba sudaryti vidaus sandorį. Viešajame konkurse dėl teisės savivaldybės gyventojams teikti paslaugas gali varžytis visos norinčios ir konkurso sąlygas atitinkančios įmonės. Vidaus sandoris be jokio konkurso sudaromas su savivaldybės valdoma įmone (SVĮ). Tiesa, pagal įstatymą be konkurso pirkti paslaugas savivaldybės turėtų tik išimtiniu atveju – kai kitaip neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Tačiau, patikrinti, ar atsirastų galinčių šias paslaugas tinkamai teikti, galima ir viešojo pirkimo būdu, t. y. šias sąlygas įrašius į viešojo konkurso sąlygas. Taigi, viešojo pirkimo metu konkurencija veikia, o sudarant vidaus sandorį – ne. Bet juk vartotojams geriausios kainos gali būti užtikrinamos tik veikiant konkurencijai. Tuomet kodėl vis dar sudaromi vidaus sandoriai?
Vidaus sandoriai garantuoja pajamas išimtinai tik SVĮ. Tai reiškia, kad kitas pajamas šios įmonės gali generuoti, veikdamos ir konkuruodamos rinkoje, ir pastarąsias paslaugas subsidijuoti iš pajamų, gaunamų už vidaus sandorio paslaugų vykdymą. Taip savivaldybės įmonės yra privilegijuojamos ir įgyja konkurencinį pranašumą, į kurį privatūs rinkos dalyviai pretenduoti negali.
Nors populiariausia vidaus sandorių trukmė yra treji metai, net 40 procentų visų pernai galiojusių vidaus sandorių buvo sudaryti penkiems metams ar ilgesniam laikotarpiui, siekiančiam 15 ar net 20 metų. Ši praktika itin ydinga, pavyzdžiui, savivaldybei sutarus, kad artimiausią dešimtmetį vejas miesto viešosiose erdvėse prižiūrės jos įmonė, privatūs ūkio subjektai supras kaip signalą, kad šios paslaugos rinkoje perkamos dar ilgai nebus, ir verslo šia linkme nevystys. Todėl ir pasibaigus vidaus sandorio terminui, kitų teikėjų nei ta pati SVĮ, rinkoje nebus atsiradę. Tokiu būdu rinka uždaroma, ji nesivysto, paslaugos netobulinamos, nesiekiama geriau atliepti vartotojų poreikių.
Maža to, vidaus sandorio būdu teikiamos paslaugos yra ir brangesnės. Konkurencijos tarybos prieš kelis metus atlikto tyrimo duomenimis, vidaus sandorių pagrindu teikiamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainos buvo nuo 5 iki 100 procentų aukštesnės nei paslaugų, kurios įsigytos konkurso būdu. Tokių rezultatų galima buvo ir tikėtis, nes neveikiant konkurencijai, nėra akstino ieškoti pigesnių paslaugos teikimo būdų. Ši problema tampa ypač opi ilgalaikių vidaus sandorių atveju.
Bėgant metams kainos gali keistis. Jei kainos mažėja, vadinasi mokesčių mokėtojai už vidaus sandoriu sutartas paslaugas permoka. Jei kainos kyla, SVĮ gali atsidurti keblioje padėtyje, nes vidaus sandoriu sutartų teikti paslaugų kainos tampa žemesnės už paslaugos teikimo sąnaudas. Tokiu atveju SVĮ privalės ieškoti būdų nuostoliams padengti. Savivaldybės čia netrunka atverti savo biudžetų duris. Priima sprendimus didinti įstatinį kapitalą, leidžia akcijų emisijas, nusprendžia pirkti, perduoti arba leisti neatlygintinai naudotis turtu, teikti kitas lengvatas ir privilegijas. Tai reiškia ne ką kitą, o mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą. SVĮ taip pat gali būti savivaldybių skatinamos plėsti ūkinių-komercinių veiklų spektrą, pavyzdžiui subsidijuojamų keleivių vežimo paslaugas teikiančios SVĮ ima teikti reklamos ant autobusų ar siuntinių vežimo paslaugas. Ir iš šių komercinių (galimai pelningų) veiklų gautomis pajamomis kryžmiškai subsidijuoti vidaus sandoriu sutartas vykdyti veiklas. Šie būdai dar labiau iškraipo konkurenciją bei pasižymi menku skaidrumu.
Iš viso praėjusiais metais galiojo be konkurso sudaryti 125 sandoriai, taip paslaugas pirko daugiau kaip trečdalis savivaldybių. Juose dalyvavo 35 SVĮ, kurios teikė 33 skirtingas paslaugų rūšis, kai kurios – ir ne po vieną. Dažniausiai taip perkamos tokios paslaugos kaip savivaldybės teritorijos, atliekų tvarkymas, gatvių apšvietimas ar keleivių vežimas. Ironiška, Šios paslaugos – juk ne „raketų mokslas”, jų teikimui nereikia nieko perdėm unikalaus, ko negalėtų teikti privatūs ūkio subjektai.
Konkurenciją galima būtų paskatinti „smulkinant“, o ne „stambinant“ pirkimus. Gali būti, kad privačios įmonės neturi pajėgumų paslaugų teikti viso miesto teritorijoje ar gali teikti tik dalį iš perkamų paslaugų. Pavyzdžiui, jei įmonė gali šienauti vejas, bet nepajėgi tvarkyti želdynų arba turi tik tiek resursu, su kuriais gali nuvalyti sniegą nuo dalies miesto šaligatvių, bet ne nuo visų. Tokiais atvejais savivaldybės galėtų skelbti mažesnius konkursus: pagal teritorijas arba pagal veiklos rūšis. Tai galėtų būti ypač reikšminga smulkiam ir vidutiniam verslui, kurie stambiuose konkursuose dalyvauti dar nėra pajėgūs. Ir tiems, kurie apmoka galutinę sąskaitą, – gyventojams.
Savivaldybės, turėtų ieškoti kūrybingų sprendimų, kaip paslaugas pirkti rinkoje, ir pakėlusios pirkimo įgūdžius, nesilaikyti įsikibusios tik lengvų ir greitų kelių. Vidaus sandorio privilegijos atsisakymas skatintų konkurenciją, atpigintų paslaugas gyventojams, paskatintų rinkų vystymąsi, kas leistų ir kokybiškai pagerinti paslaugas Lietuvos gyventojams.
