Seime kelią skinasi idėja nustatyti kvotas užsieniečiams darbuotojams. Tam jau pritarė Seimo Užsienio reikalų komitetas. Siūloma, kad kvotos būtų įvestos pagal trūkstamų profesijų sąrašą į Lietuvą dirbti atvykstantiems užsieniečiams.
Dabar, jei užsienietis, kurio profesija pripažinta kaip trūkstama, atvyksta dirbti į mūsų šalį, vizą ar leidimą gyventi jis gali gauti paprastesne tvarka. Lietuvoje trūksta, pavyzdžiui, suvirintojų, siuvėjų, elektrikų, tinkuotojų ir kt. Įvedus kvotą, politiniu susitarimu būtų sprendžiama, kiek šių profesijų darbuotojų iš trečiųjų valstybių Lietuvos darbdaviai gali įdarbinti paprasčiau, išvengiant ilgų biurokratinių procedūrų. Visiems, kurie viršys kvotą, reikės atlikti papildomas procedūras, kurios užtrunka, kainuoja ir kurių rezultatas gali būti netikėtas.
Pavyzdžiui, turite nedidelę siuvimo įmonę. Išvykote į parodą užsienyje, kur jūsų gaminiai netikėtai buvo pastebėti – gavote didelį užsakymą. Lietuvoje siuvėjų trūksta. Po paieškų čia sutarėte su penkiais ukrainiečiais, kad jie atvyks padirbėti. Pildant dokumentus paaiškėjo, kad siuvėjų kvota (neaišku kokiais kriterijai nustatyta politikų) jau yra išnaudota. Ką darysite tada?
Įdomi detalė, kad vos prieš metus Vyriausybė, siekdama skatinti verslo plėtrą, pritarė dvigubinti į trūkstamų profesijų sąrašą, taigi šiek tiek labiau liberalizuoti užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Pasirodo, darbo jėgos trūkumą jaučiantys darbdaviai džiaugėsi per anksti – iš esmės pakeisti savo taikomą politiką prireikė tik vienerių metų.
Kvotų įvedimas grindžiamas tuo, kad į Lietuvą atvykstančių užsieniečių daugėja. 2017 metais iš trečiųjų šalių dirbti atvyko 40 tūkst., 2018 m. – 52 tūkst. žmonių. Tačiau tai savaime nėra darbo rinkos problema. Priešingai – galimybė laisvai rinktis reikalingą darbo jėgą (ir čia kalba apie trūkstamas profesijas) sudaro sąlygas didinti šalies ūkio našumą. O didesnis našumas reiškia ir darbdavių konkuravimą, ir daugiau naujų darbo vietų, ir ilgainiui didesnius atlyginimus patiems Lietuvos darbuotojams.
Be to, Lietuvos statistikos departamentas paskelbė, kad 2019 m. laisvų darbo vietų buvo 19 procentų daugiau negu praėjusį ketvirtį. Lietuvos darbdaviai vien šią gegužę įregistravo 33 tūkst. tūkst. laisvų darbo vietų, iš jų – 19,8 tūkst. naujų. Apklausų duomenimis kvalifikuotų darbuotojų trūkumas yra ypač aktuali problema, kelianti grėsmę verslo plėtrai. 2018 metais Lietuvoje nustatytas žemas darbo jėgos pakeičiamumo rodiklis, t.y. prarandama darbo jėga, kuri nepakeičiama darbuotojais iš trečiųjų šalių. Europos šalyse darbuotojais iš trečiųjų šalių vidutiniškai pakeičiamas vienas iš dešimties emigravusiųjų, Lietuvoje – vienas iš dvidešimties. Akivaizdu, kad užsieniečių darbuotojų potencialo Lietuva neišnaudoja.
Šiuos skaičius svarbu turėti omenyje reguliuojant Lietuvos migracijos klausimus. Politikai „netyčia“ pareguliuos ir darbo rinką taip, kad nukentės ir patys ginamieji – darbuotojai. „Netyčia“, nes kvotų įvedimas arba vertinamas itin siaurai, negalvojant apie galimus neigiamus padarinius, arba sąmoningai juos ignoruojant. Ir taip politikai pasišovė „gelbėti Lietuvos darbo rinką“. Tačiau nuo ko ją reikia gelbėti, jei kalbam apie profesijas, kurių trūksta sėkmingam verslo funkcionavimui?
Kvotų sistemą taiko tik penkios šalys Europos Sąjungoje – Estija, Vengrija, Italija, Slovėnija ir Austrija. Dažnai kalbant apie didelius užsieniečių srautus, minima Lenkija, tačiau nei Lenkija, nei Suomija, nei Vokietija, nei, Prancūzija – absoliuti dauguma ES valstybių kvotos netaiko. Įvedus naują reguliavimą, bus sunkiau konkuruoti regione, atitinkamai verslo plėtros galimybės mažės. Lietuva vietoje progreso ir lyderystės regione suks atgal.
Akivaizdu, kad šie planuojami nereikalingi ribojimai ne tik didins administracinę naštą, bet apsunkins verslo plėtrą, dėl ko ilgainiui nukentės patys darbuotojai, kuriuos vis bandoma gelbėti. Galų gale, juk dirbantys užsieniečiai lygiai taip pat neša mokesčius į valstybės biudžetą.
