Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
Valio! Lietuvoje verslas gyvuoja. Tikrai sėkmingai gyvuoja. Taip tvirtina „Spinter“ apklausos dalyviai. Ir ką gi apie verslininkus mano respondentai. Nesiruošiame daryti mokslinių išvadų, nes ši apklausa parodo tik tendencijas. Žinoma, nesitaikome ir į išsamias analizes ar ypatingas tiesas, nes, anot filosofo Zygmunto Baumano (Zygmunt Bauman. „Vartojamas gyvenimas“), vertintojai niekuomet negyveno vertinamųjų kailyje, o šie niekuomet neturės galimybių atsakyti į vertinimus. Tačiau psichologui pasižvalgyti po apklausų rezultatus visada įdomu.
Leidome sau pažvelgti į atliktos Lietuvos gyventojų požiūrio į verslininkus apklausos rezultatus iš keleto pozicijų: psichologės (kaip mato verslininką, jo veiklą ir elgesį Lietuvos piliečiai – verslininko ir jo vertintojo vaizdai) ir psichoterapeutės (kodėl taip jį mato).
Psichologės žvilgsnis
Pirmasis įspūdis, peržvelgus apklausos rezultatus – verslininkas sutinkamas gana pagarbiai. Vyrams verslininkas – lyg senovės karžygio atitikmuo. Vyrai jame įžvelgia jėgą, ištreniruotą verslo pasaulio kol kas dar taip mėgstamose galios kovose ir pasiryžimą rizikuoti. Moteris ir vyresnio amžiaus žmones, tuo tarpu, akina verslo atstovų prabanga.
Antrasis įspūdis – požiūryje į verslininkus atsiskleidžia daugybė paradoksų, nuomonės pastebimai skyla į teigiamas ir neigiamas. Jaunesni, didesnes pajamas turintys ir daugiau mokslo ragavusieji, labiau pasitiki lietuviškuoju verslu ir jo atstovais. Tuo tarpu, stebina, kad beveik 70 proc. apklaustųjų į verslininkus žvelgia negatyviai: yra abejingi verslui ir juo visai nesidomi (lyg gyventų kitoje planetoje) arba daugiau ar mažiau nepasitiki verslininkais (dėl to, kad kažkur kažkas su jais nepagarbiai pakalbėjo, laiku neatliko darbo, nusipirkta prekė ar paslauga neatitiko lūkesčių).
Taigi, tik trečdalis respondentų iš tiesų pripažįsta lietuviškojo verslo ir jo kūrėjų autoritetą. O kaip reaguoja likusieji du trečdaliai? Nors didelė dalis neturi nuomonės arba linkę žvelgti į verslo atstovus su irzlumu ar nepasitikėjimu, tačiau paprašyti nurodyti pagrindinius verslininko bruožus, verslo atstovus linkę apibūdinti labiau teigiamai negu neigiamai.
Pastebėsime keistą dalyką – vienu atveju, respondentai verslininkams linkę priskirti kūrybingumą ir novatoriškumą, o štai į kitą klausimą verslininką kaip kūrėją (verslo sistemos, užtikrinančios prekių ir paslaugų kūrimą ir paskirstymą) mato nedaugelis. Kas kita, jei ne kūryba – idėją paversti preke ar paslauga ir dar sugebėti ją parduoti, sukuriant pirkėjo poreikius ar atliepiant esamus? Kodėl atsirado toks atsakymų prieštaringumas? Respondentai atsakinėjo neatsakingai, skubėdami, nesigilindami? O gal jie neturi supratimo apie verslą?
Apie verslą nemaža dalis respondentų linkę spręsti atsižvelgdama tik į savo – kliento arba darbuotojo – patirtį. Argi prekybos centre susidūrus su kasoje dirbančia nemandagia kasininke, galime tvirtinti, kad verslininkai, kuriems šis prekybos centras priklauso, yra grubūs, linkę bet kokia kaina pratuštinti pirkėjų kišenes? Ar galima tvirtinti, kad verslininkai yra išnaudotojai, korumpuoti ar vagys, jei samdytas verslo įmonės direktorius su darbuotojais elgiasi lyg koks sovietinių laikų autoritaras? Negatyvūs verslininkų veiklos vertinimai, manome, yra pernelyg skuboti, rimtai nepagrįsti ir paviršutiniški.
Ambivalentiškai vertinamas pasitikėjimas ir pagarba verslininkams. Pusei apklaustųjų verslininkai atrodo nėra verti pagarbos ir pasitikėjimo, kita pusė juos vertina. Gal vėlgi koją kiša tik išorinė pažintis su verslu, remiantis tik savo kaip kliento ar dirbančiojo versle patirtis? Panašu, kad matoma tik viena verslo pusė, tad verslo atstovams turėtų būti itin svarbu atkreipti dėmesį, kaip jie save pristato klientams.
Koks verslo pasaulyje nesisukančiam Lietuvos piliečiui atrodo Lietuvos verslininkas? Verslo nauda neabejojama, tačiau ir vėl paradoksas – iš verslo laukiama darbo vietų ir mokesčių, papildančių šalies biudžetą, ir pabrėžiama, kad verslas tas užduotis vykdo, tačiau tuo pat metu verslininkų veikloje įžvelgiamas godumas, išnaudotojiški siekiai, moralės stoka. Šis požiūris labiau būdingas mažesnio išsilavinimo ir provincijoje gyvenantiems apklaustiesiems. Įdomu, kaip gimsta nuomonė, jog verslo paskirtis – kurti žmonėms darbo vietas? Sunku įsivaizduoti tokį altruistą verslininką, kuris savo asmenines lėšas, visą energiją ir laiką skirtų tam, kad galėtų įdarbinti kuo daugiau darbuotojų. Na, nebent tas verslininkas būtų megalomanijos užvaldytas.
Verslas, nežinia kodėl, daugumai respondentų asocijuojasi su sunkiu darbu. Koks darbas sunkus ir koks lengvas? Ar būti verslininku sunkiau nei dirbti mokytoju, jūrininku ar statybininku? Ar kitokia veikla yra lengva, smagi ir neatsakinga lyg žaidimas? Įdomu, ką turi galvoje apklaustieji pabrėždami, jog verslas – rizikingas užsiėmimas?
Maloni tendencija – verslas, anot apklausos dalyvių, stojasi ant kojų, užima vis tvirtesnę poziciją mūsų ekonominiame gyvenime, jame nyksta plebėjiškos turgaus tradicijos. Ir vėl paradoksas – daugiau kaip pusė apklaustųjų nenori tapti verslininkais. Tuo tarpu norą matyti savo vaikus, kuriančius verslą, išreiškė pusė apklaustųjų. Ypač moterims, išsilavinusiems ir didžiausias pajamas turintiesiems verslas, atrodo, yra patraukli veikla, kurios jie linkėtų savo atžaloms. Išeitų, jog tėvai linki savo vaikams sunkaus, rizikingo darbo ir aukštos visuomeninės padėties bei prabangos.
Žodis „verslininkas“ daugiau nei trečdaliui atsakinėjusiųjų, ypač išsilavinusiems ir didžiausias pajamas turintiems, pirmiausia asocijuojasi su visuomenine verslininko padėtimi. Moterims, vyresnio amžiaus, mažiau išsilavinusiems ir mažesnes pajamas turintiesiems verslas – veikla, užtikrinanti prabangų gyvenimą.
Psichologės psichoterapeutės žvilgsnis
Norint įvertinti bet kokį reiškinį, būtinos žinios apie jį. Kuo mažiau žinių turi vertintojas, tuo jo vertinimas bus labiau paremtas jo ribota patirtimi, gandais arba žiniasklaidos suformuota nuomone. Žinoma, tuomet kitų asmenų veiklos, jų savybių vertinimai bus labai subjektyvūs, atitrūkę nuo tikrovės, paviršutiniški.
„Mūsų minčių, jausmų bei troškimų turinys būna primestas iš išorės ir nepriklauso mums patiems taip dažnai, kad visi šie pseudoaktai veikiau yra taisyklė, o tikrosios mintys ir jausmai – išimtis“, – rašė psichoanalitikas Erichas Frommas (Erich Fromm „Pabėgimas iš laisvės“). Nerimą keliantis rodiklis matomas ir šios apklausos rezultatuose – savo vertinimus apie verslininkus respondentai grindžia žiniasklaidos pateikiama nuomone.
Matyt iš nekvalifikuotų žurnalistų pasisakymų pasisavinamos mintys apie svarbiausią verslo paskirtį – kurti darbo vietas, uždirbti pelną ir mokėti mokesčius, apie savanaudžius, sukčiaujančius, korumpuotus ar net vagiančius verslininkus. Mažiau išsilavinęs ar kritinio mąstymo stokojantis asmuo pagal žiniasklaidos pateikiamą faktą apie kokį nors sukčių verslininką (tokių yra bet kurioje veiklos srityje) paprastai padaro skubotus ir labai plačius apibendrinimus – „visi jie tokie“. Tokie generalizuoti apibendrinimai tampa gyvenimą žlugdančiomis nuostatomis.
Gaila, bet vis dar esame pernelyg nuo žiniasklaidos priklausomi. Žiniasklaida mums pasako, kaip gyventi: ką mėgti, ką galvoti, kuo tikėti, kuo pasitikėti. Tuomet žiniasklaida turi prisiimti ir atsakomybę už savo įtaką formuojant šalies gyventojų nihilistinį gyvenimo vaizdą ir pasyvumą, abejingumą ir beviltiškumą lemiančias nuostatas.
Priklausomybės tendencija stebima ir apklausos atskleistame respondentų požiūryje į verslą ir verslininkus. Vis dar ieškome tėviškos personos, kuri saugotų, remtų, išlaikytų, kitaip tariant, patenkintų fizinius ir saugumo poreikius. Vyresnio amžiaus, žemesnio išsimokslinimo ir mažiau uždirbantys, provincijoje gyvenantys piliečiai vis dar laukia „gelbėtojo“. Šie lūkesčiai nukreipiami ir į verslininkus. Štai iš kur tikėjimas, kad verslininkas kaip geras tėvas sukurs darbo vietas, mokės dideles algas ir mokesčius, bus malonus, labdaringas, prisiimantis atsakomybę už darbuotojų gerovę, o gal net ir gyvenimą.
Kodėl respondentai pabrėžia, kad verslininko darbas sunkus ir rizikingas? Apklaustieji į verslininką išprojektuoja savo santykį su tėviška figūra. Vaikas iš tėvų laukia, kad šie pasirūpintų jo poreikiais. Tėvų rūpestis vaiku – būtina šio išgyvenimo sąlyga. Vaikas tegali imti, jam nerūpi duoti. Iš autoritetų, kuriais vaikui besąlygiškai yra jo tėvai ar kiti juos pakeičiantys asmenys, jis tikisi rūpesčio, globos, apsaugos, meilės. Tuo pat metu vaikas jaučiasi nuo tų duodančiųjų autoritetų visiškai priklausomas, todėl patiria savo menkumą.
Kaip sako psichoterapeutė Cloe Madanes (Cloe Madanes, Claudio Madanes „The Secret Meaning of Money“), jaustis menkam – tai būdas pabėgti nuo bet kokios atsakomybės už savo gyvenimą. Kodėl daugiau nei pusė apklaustųjų nenori tapti verslininkais? Galbūt bijo rizikos, atsakomybės, darbo intensyvumo, iššūkių, kūrybos, kas ir nuspalvina kasdienę verslininko būtį? Stokojama idėjų, nejaučiama kūrybinės potencijos? Betgi kitame žmoguje negalime įžvelgti to, kas mums patiems nėra būdinga. Tad jei verslininkai matomi, kaip šias savybes turintys, jomis pasižymi (gal jos dar neatsiskleidė?) ir apie jas pasisakantys.
Esame linkę nuvertinti tiek save, tiek kitus. Kartais nuvertinimą paslepiame po pervertinimo kauke. Bet juk tai tos pačios lazdos – menkos savigarbos – du galai. Šiandieniniame mūsų gyvenime pastebimos pernelyg menkos pastangos save pažinti, pervertinama materija, tad dėsninga, kad nuvertiname savo galimybes ir jaučiamės menkaverčiais. Aklumas sau patiems gimdo priklausomybės nuo stipresniojo tendencijas, kai laukiama gauti, nes nesijaučiama galinčiais duoti (tai tinka ir kalbant apie kūrybą versle).
Turbūt savęs nuvertinimu galima paaiškinti ir vyresnio amžiaus žmonių, mažesnes pajamas turinčiųjų, provincijoje gyvenančių asmenų tamsesnėmis spalvomis piešiamą Lietuvos verslininko portretą. Tikėtina, kad dėl objektyvių (pensijinis amžius, išsilavinimo stoka) arba subjektyvių (gyvenimas ne didmiestyje, o tik mažame miestelyje ar kaime, kur mažesnės galimybės pažinti verslą, pasipūtusių valdžios ar inteligentijos atstovų provincijos gyventojų pravardžiavimas „runkeliais“ ir pan.) priežasčių kai kurie šių žmonių jaučiasi nerandantys savo vietos gyvenime, todėl patiria baimę bandyti, ieškoti, kurti, bėga nuo tikrovės ir išeitį dažnai mato tik emigracijoje, todėl pritvinkę nuoskaudų ir pykčio, kuris viską aplinkui dažo tamsiomis spalvomis. Dauguma jų idealizuoja Vakarų pasaulį ir mato ten išsigelbėjimą nuo pačių savęs, todėl ir Vakarų verslininkus linkę pervertinti.
Gera žinia, kad daugiau nei pusė respondentų mato verslą kaip nepriklausomų asmenų veiklą ir pabrėžia mažesnio valstybės kišimosi į jį svarbą, tačiau beveik 45 proc. apklaustųjų linkę reikalauti valstybės pagalbos. Pastebime kad išsilavinimas, atrodo, respondentų nesiejamas su verslumu – jo svarba verslui mažiausiai akcentuojama. Gal tai turgaus verslo palikimas, kuomet manyta, jog žinios nereikalingos, pakanka tik atkaklumo, gudrumo ir jėgos? Tuo tarpu kritinio mąstymo stoka, naujų sprendimų baimė, kabinimasis į autoritetus, tikintis išgyventi, yra akivaizdžiausias išsilavinimo trūkumas.
Tikėtina, kad mokslo (ne diplomo turėjimo) svarbos nuvertinimui Lietuvoje įtakos turi ne tik visuotinė nuomonė apie prastą studijų kokybę šalyje (gal čia irgi nemenkai nagus prikišusi žiniasklaida?), bet ir verslininkų, pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais savo veiklą pradėjusių prekyba turguose, automobilių taisymu ar iš senų lipdant naujus garažuose, padėvėtų autotransporto priemonių gabenimu iš užsienio, skleidžiama nuomonė – tereikia galvos ir apsukrumo.
Pasitenkinimas savo gyvenimu bei noras jį kurti ir keisti įmanomas tik prisiimant atsakomybę už jį. „Atsakomybė – tai autorystė. Suvokti atsakomybę – vadinasi, suvokti savojo „aš“, savo likimo, gyvenimo nemalonumų, savo jausmų, taip pat ir kančių, jei tokių esama, kūrybą“, – teigia psichoterapeutas Irvinas Yalomas (Irvin D. Yalom „Existential Psychotherapy“).
Apklausa atskleidė dar vieną nebrandumo požymį, būdingą dabar jau Lietuvos verslininkams – tai savo asmens ir veiklos svarbos perdėtas pabrėžimas. Turbūt tokie reiškiniai, kaip verslo atstovų nuotraukos ant žurnalų viršelių ar madinguose žurnaluose, kur demonstruojami apdarai, prabangūs aksesuarai, savo namų interjerų afišavimas, brangių laisvalaikio pomėgių viešinimas atskleidžia pačių verslininkų (kai kurių!) narcistines tendencijas, kurios atgrasios aplinkiniams. Ir kad jau verslininkams esame linkę priskirti tėviškų figūrų vaidmenį, pagalvokime, kaip nesaugiai su tokiais tik savo blizgesiu susirūpinusiais tėvais jaučiasi vaikas. Išsigandęs vaikas – piktas vaikas.
Jeigu kai kurie verslo atstovai save visuomenei pristato tik blizgėdami žiniasklaidoje, atsiskirdami nuo likusio pasaulio aukštomis tvoromis (tiesiogine ir perkeltine prasme), savo vertę „didindami“ galingais automobiliais, dideliais darbo stalais, jei vengia bendrauti su darbuotojais ar „eiliniais mirtingaisiais“, patys to nesuvokdami šie verslininkai atskleidžia savo asmenybės bėdas. Tokiuose pabrėžtinai didžių karžygių šarvuose paprastai slepiasi tik maži nykštukai.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad negatyviai nuspalvintas kai kurių apklaustųjų verslininko įvaizdžio vertinimas nebūtinai atspindi tikrąją padėtį. Jau anksčiau minėtoji priklausomybės ir atsakomybės už savo gyvenimą vengimo tendencija gali būti sustiprinama ne tik kai kurių respondentų menko formalaus išsilavinimo ar pajamų trūkumo, bet ir emocinio neraštingumo. Kaip teigia amerikiečių psichoterapeutė Cloe Madanes, kilusi iš garsios Argentinos finansininkų dinastijos, ekonominės problemos, susijusios su pinigais, būna finansinės ir emocinės. Emocinę skurdo ekonomiką visada lydi priešiškumas ir nuoskauda. Labai neretai tos emocijos yra nukreipiamos ne į tuos, į kuriuos turėtų būti kreipiamos. Šis tyrimas šią mintį patvirtina.
Keletas linksmesnių (o gal liūdnesnių?) pasvarstymų. Labai įdomiai atsiskleidžia lyčių skirtumai, apibūdinant verslo atstovus. Pastebime, kad Lietuvos vyrai vis dar yra „patriarchalinio raugo“ – vyras turi būti stiprus ir sunkiai dirbti – įtakoje. Vyriškumas tapatinamas su sunkiu darbu, nes kažkada vyrai kovojo mūšiuose, medžiojo didžiulius žvėris, įsikinkę arklį arė laukus. Net jei vyras šiais laikais visą dieną sėdi už stalo ar vairo ir kalba telefonu, jis vis tiek savo veiklą apibrėžia kaip „sunkią“. Matyt todėl vyrai verslininką mato lyg herojų, dirbantį taip sunkiai lyg kiekviena jo darbo diena būtų mirtina kova. Ten, kur mūšis, ten ir rizika. Tačiau ar tikrai verslas – tai vieta demonstruoti vyriškumui? Panašu, kad kai kurie taip mąsto.
Tuo tarpu moterys linkusios žavėtis tuo, kas prabangu. Gal ne melas, kai šnekama, kad kai kurios moterys pirma pamato verslininko piniginę, o tik paskui patį žmogų? Panašu, kad po verslininkų piniginę linkę šniukštinėti ir tie, kurių mažos pajamos ir kurie mokslo mažiau yra ragavę. Noras skaičiuoti svetimus pinigus paprastai rodo, kad asmuo jaučiasi nerealizavęs savęs. Jis pyksta, pavydi arba priešingai – keliaklupsčiauja – prieš tuos, kurie savo gyvenimą gyvena visavertiškai. Psichologijoje pavydas ir pagieža, ar perdėtas save aktualizuojančio žmogaus garbinimas, kuriais trykšta savęs nerealizavusieji, vadinamas švento Jono kompleksu.
Norą matyti savo vaikus, kuriančius verslą, išreiškė pusė apklaustųjų, ypač moterys. Vis tik savo vaikams verslininko dalios vyrai linki mažiau. Gal čia kaltas vyrų konkurentiškumas? Jeigu verslininką kai kurie apklaustieji vyrai suvokia lyg kovų užgrūdintą herojų, tuomet sūnui juo tapus, tėvas turėtų užleisti savo šeimos autoriteto pozicijas. O gal dar giliau į gamtą? Jaunesnis, stipresnis patinas užima senesnio alfa patino pozicijas. Kas norės savo valia užleisti vadovaujančias pozicijas?
Dukroms verslo pasaulyje respondentai vietos nemato. Na, jos gali būti tik samdomos darbuotojos ir dirbti už fiksuotą atlygį. Nereikia išpažinti feminizmo ideologijos, kad suprastume, jog moterys mūsų krašte vis dar laikomos antrarūšėmis, na bent jau netinkamomis sunkiam, rizikingam ir atsakingam darbui.
Pakaišiojus nosį į apklausos rezultatus norėtųsi padaryti keletą apibendrinimų:
– Lietuvos gyventojai, vertindami verslą, yra gerokai sumišę. Pabrėždami, kad liūto dalis ekonomikos augime priklauso verslui ir įmonėms, du trečdaliai apklaustųjų į verslą žvelgia įtarokai arba neutraliai. Neutralią poziciją vadinčiau abejingumu.
– Respondentų požiūryje į verslą ir verslininkus ryškėja priklausomybės tendencija. Verslininko asmenyje ieškoma tėviškos figūros, kuri sukurtų darbo vietas, pasirūpintų gyventojų gerove, duotų gėrybių ir pinigų. Todėl didelė atsakomybė tenka žiniasklaidos savininkams ir atstovams, kurią daugelis gyventojų vis dar laiko ketvirtąja valdžia, teisingai ir išsamiai pateikiant informaciją apie verslą, formuojant teisingą požiūrį į jį.
– Verslas suvokiamas kaip drąsių, atkaklių žmonių veikla. Tuo pat metu atgrasumą kelia kai kurių verslo atstovų demonstruojamas narcisizmas. Patys verslininkai turėtų būti labiau suinteresuoti pateikti tinkamą savo asmeninį ir verslo įvaizdį, nes žmonės linkę spręsti apie juos, remdamiesi paviršiniu įspūdžiu.
– Daugumos apklaustųjų požiūryje į verslą ir verslininkus yra daug prieštaravimų, išduodančių, kad gyventojai neturi aiškios, tvirtos pozicijos šiuo klausimu. Vyrauja nuvertinimo arba pervertinimo tendencijos, išduodančios apklaustųjų savivertės stoką.
Ne kiekvienas gali būti verslininku. Psichologė Alison Gopnik (Alison Gopnik „The Scientist in the Crib“) teigia, kad tie, kurie dėl galbūt genetinių veiksnių įtakos, sugeba ir suaugę išlaikyti vaikams būdingą žaismingą nusiteikimą išbandyti artimiausios ateities galimybes, o ne laikytis įsikibus to, kas pažįstama, tampa tyrinėtojais. Verslas ir yra savo jėgų, kūrybiškumo, gebėjimų tyrinėjimų laukas.