Krizės žmonėms atneša ne tik naujus išbandymus, bet ir naujas viltis. Viena iš jų – kad esama ekonominė sistema bus kažkaip reformuota, kad nevarytų it su pagaliu bėgti vis greityn: gaminti, vartoti, didinti BVP ir kitus rodiklius, tada perkaisti, susirgti ar kitaip įkristi į krizę, bijoti likti be pajamų, laukti išmokų malonės ir t.t. Nuo to visi pavargo, nes kalnai šiukšlių, gyvenimo būdo ligų, ir, nepaisant aukštų ekonominių rodiklių, vis tiek visi nepatenkinti.
Tai kas blogai su ta ekonomika? Gal dėsniai atgyvenę ir metas persiinstaliuoti? Ypač daug kliūva kapitalizmui, kaip vyraujančiai santvarkai. Vieni nori jį pakeisti totaliu socializmu (it nebūtų visų jo baisiųjų patirčių), kiti – išnaudoti tik atskiras jo dalis. Kaip antai, Kinija gamina socializmą su kapitalistiniu įskiepiu – privačiomis bendrovėmis ir daliniu konkurencijos mechanizmu. Treti, ir tokių daug, tikisi vienaip ar kitaip apkarpyto ir ant trumpos virvutės pririšto kapitalizmo: orientuoto socialiai, žaliai, antiglobaliai ar dar kaip nors. Ketvirti viliasi, kad ekonominiai santykiai savaime taps tvaresni – žmogų ir gamtą tausojantys, ir susikurs taip vadinama „naujoji ekonomika“. Besiaiškindami, kas trukdo savaiminei ekonomikos evoliucijai pagal kintančius žmonių prioritetus, pažiūrėkime, kokie procesai žmones stumia įprasta vaga – vis daugiau vartoti.
Dabartinės krizės situacija tuo ypač pavaizdi. Kaip žinia, Europos Sajungos, JAV ir kitos valstybės, visos, kurios tik pajėgia, stengiasi skatinti nuo Covid-19 nukentėjusias ekonomikas, įliedamos į jas pinigų. Iš kur tie pinigai, ir kas už juos sumokės – vienas klausimas. Kitas – kodėl tuos pinigus reikia lieti? Noriu pabrėžti, kad kalbu būtent apie ekonomikos skatinimo etapą, ne į karantiną uždaryto verslo gelbėjimą nuo bankroto. Šis buvo beprecedentis atvejis, nes valstybės buvo fiziškai apribojusios verslo galimybes veikti, o vartotojų – vartoti. Natūralu, kad turėjo kažkaip šį savo veiksmą kompensuoti.
Tuo tarpu ekonomikos skatinimas per vartojimą yra klasikinė keinsistinė politika, taikoma ekonominių krizių ar tiesiog sulėtėjusios ekonomikos atvejais. Jos logika tokia – krizių ar kitų neramumų laikais žmonės linkę saikingiau leisti pinigus, daugiau atsidėti juodai dienai, todėl sumažėja paklausa prekėms bei paslaugoms, tad jų gamintojai susiduria su problema, kur savo produkciją parduoti. Tuomet įmonės turi mažiau gaminti, o tai reiškia, mažiau pirkti žaliavų bei paslaugų, nebesamdyti naujų darbuotojų, galbūt atleisti jau esamus, mažinti atlyginimus ir taip sukurti mažiau BVP. Toks elgesys lemtų normalų prisitaikymą prie krizės ar tiesiog vartotojų norų. Prie jų žmogiško poreikio turėti daugiau laiko sprendimams, pauzės poreikio. Bet viešai sakant girdime, kad tai sugriautų žmonių gerovę. Nieko panašaus – tai sugriautų šiuolaikinės stabilios gerovės valstybės ideologiją, kuri tik ir kalba apie garantijas. Kad ir kas benutiktų, valstybė garantuoja, kad daugumai jos piliečių materialaus gyvenimo lygis stipriai nenukentės. Suabejoti šiomis garantijomis šiuolaikinė visuomenė labai bijo, todėl apsistatė standartų bei taisyklių siena, per kurią pati nebegali pajudėti.
Paimkime aktualų pavyzdį. Dalis po karantino atsidariusių kavinių pakėlė kainas. Vieni tuo piktinasi ir sako, kad tai kvaila, nes būtent dabar branginti paslaugas yra neprotinga – mat reikia pritraukti kuo daugiau žmonių vartoti. Kiti gi oponuoja, kad nesvarbu, ar protinga, jei nebranginti vargiai įmanoma. Dauguma kavinių per karantiną negavo jokių pajamų arba gavo jų gerokai mažiau, tačiau didžioji dalis kaštų išliko. Kompensacijos verslui už karantino laikotarpį teko kam ne kam, jų galime apskritai neskaičiuoti. Pasiskolinti tokiam verslui – be šansų. Ištikus krizei, kuri ekonomikos vektorių persuko visai kita kryptimi ir iš smagiai augančios nuleido žemyn, įpareigojimai verslui liko kaip iki krizės. Liko ekonominio augimo įkvėpta padidinta minimali alga, liko mokesčiai (tik atidėti), liko darbo kodeksas su visais apribojimais atleisti darbuotojus ir visomis procedūromis, būtinomis prieš juos atleidžiant ar net prieš pakeičiant darbo pobūdį, grafiką ir pan. Liko ir visi kiti – augimo ir ramybės sąlygomis sukurti – reikalavimai, aprašai, pranešimai, apribojimai ir kiti įpareigojimai, kurie ir iki krizės dažnu atveju buvo neproporcingai detalūs, brangūs ir trukdantys kvėpuoti. Krizės metu jie neretai atrodo absurdiškai. Geriausias to pavyzdys – maisto veterinarijos pretenzijos per gaisrą Alytuje ugniagesius maitinusiems žmonėms dėl maisto tvarkytojų privalomos dokumentacijos.
Kaip atrodytų ekonominė krizė, jei visų šių privalomų įpareigojimų nebūtų? Verslai, pajutę paklausos sumažėjimą (nesvarbu dėl kokių priežasčių jis įvyko – finansų krizės, infekcijos ar žmonių nusiteikimo vartoti mažiau vardan švaresnės gamtos) atitinkamai sumažintų savo gamybą. Mažiau pirktų, gamintų, samdytų, mažesnes mokėtų algas. Nesakau, kad jiems būtų lengva, nes juos tebesaistytų susitarimai su darbuotojais, partneriais, pirkėjais bei pardavėjais. Jie ir toliau turėtų skaitytis su darbuotojų trūkumu rinkoje ir mokėti atitinkamus atlyginimus. Tačiau privatūs susitarimai vienaip ar kitaip įvykdomi, gali būti koreguojami. Su valstybe nesusitarsi – nei dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo laikino sumažinimo, nei, kaip dabar matyti, dėl GPM laikino sumažinimo, nei dėl mažesnių įspėjimo terminų norint perkelti darbuotoją į kitą darbą, nei dėl kontrolės institucijos mažesnio dėmesio formalumams, kai aplinkui dega ir griūna. Šiuolaikinė politika, iškėlusi bekompromisinius standartus ir reikalavimus prekėms paslaugoms bei žmonių santykiams, paliko ekonomikai tik kelią nuolat augti ir intensyvėti, kelio pralaukti ar sulėtėti tiesiog nėra. Jei verslui paliekamas tik kelias „arba augi, arba užsidarai“, tai darbuotojui lieka – „arba dirbi iki galimybių ribos, arba eini lauk“. Žmones – tiek darbuotojus, tiek verslininkus – tai labai slegia, kelia įtampą, nepasitenkinimą valstybe ir norą išvykti kitur.
Žinodamos, kad jų socialinių inžinerijų produktas negali sumažinti standartų ir numušti tempų, valdžios nusiteikę, reikalui esant, įpilti į nuvargusias ekonomikas degalų – mokesčių mokėtojų pinigų iš biudžeto arba, dažniau, paskolų. Jos žino, kad taip užreguliuotos ekonomikos negali pačios prisitaikyti, o rinkėjai tai priims kaip geradėjų politikų darbą, taisant „ydingosios rinkos klaidas“. Tik ne visada gali – kartais tiesiog nėra iš kur pasiskolinti prieinama kaina. Arba riboja įstatymai, kaip antai fiskalinės drausmės įstatymas. Bet kai gali ir neriboja, tai – visada prašom.
Ypač daug „skatinti“ tenka valstybėms, kurios turi valstybinių, subsidijuojamų ar kitaip biudžetui lemtingų industrijų, kaip antai valstybiniai bankai, automobilių pramonė, nacionalinės oro linijos, naftos bendrovės, jūrų keltai ir pan. Kaip taisyklė, šios bendrovės įdarbina daug darbuotojų, jų sumokami mokesčiai daro ženklią įtaką biudžetui. Jau ne pirma krizė, kai mokesčių mokėtojų pinigais visų pirma gelbstimi šie gigantai. Sumos glumina žmones – jų pakaktų išgelbėti šimtams sveikų vidutinių įmonių. Nenuostabu, kad po to kyla sąmokslo teorijos apie „kapitalistų“ valdomas vyriausybes. Tik šiuo atveju kaip tik ne kapitalistai valdo vyriausybes. Vyriausybės formuoja rinką, nustatydamos įpareigojimus ir apribojimus bei steigdamos priklausančius verslus, ir anksčiau ar vėliau pačios tampa jų įkaitais. Tada leidžia mokesčių mokėtojų pinigus, idant šie būdami tokie nepilnaverčiai, krizės sąlygomis nesugriūtų. „Too big to fail“, sakoma. Bet nutylima, kaip pavyko tokiu dideliu tapti. Rinkos sąlygomis dažniausiai nepavyksta.
Palankiai susiklosčius situacijai ir garbei buvusių valdžių šiandien Lietuvoje neturime nei valstybinių oro linijų, nei banko, nei keltų bendrovės, kurios be eilės stovėtų prie pinigų dalybų. Gera žinia ekonomikai. Bet, panašu, prasta žinia politikams – nėra kaip pateisinti didelių pinigų dalybų. Reikia sukti galvą, ieškoti vertųjų arba tiesiog dalinti pinigus rinkėjams, prisidengus nuogu „vartojimo skatinimu“.
O ekonomika tuo metu vargsta įkalinta užkrautų įpareigojimų. Šiandien būtent jie, labiau nei vartotojai ir savininkai, spaudžia verslus gaminti daugiau ir pigiau, neleidžia nei akimirkai stabtelėti ir atsikvėpti, kad galėtų permąstyti sprendimus bei prioritetus – kad ir pertvarkyti veiklą į labiau išteklius ir aplinką tausojančią. Investuoti taip pat reikia augant. Pati valstybės politika veja gaminti daugiau, nes spaudžia biudžeto išlaidos dėl augančio reguliatorių-administratorių aparato bei politikų apetitas vis daugiau dalinti ir remti. Todėl ekonomikoje praktiškai nebeliko nišos, kur galima neaugti. Nebent esi labai smulkus ir neintegruotas į grandines, arba dirbi šešėlyje.
Rinkos ekonomika veikia pagal vartotojų norą. Reguliuojama rinka veikia pagal reguliatorių norą ir vartotojai joje tiesioginių užsakymų nebeteikia. Prievolių ir garantijų politika palieka labai mažai erdvės ekonomikai judėti, inovuoti ir transformuotis, net jei to nori vartotojai. Todėl „naujos ekonomikos“ neturi kaip susikurti.
