Krizių ir nuosmukių laikas ekonomikos dėsningumų atžvilgiu yra ypatingas. Per jį pradedame jausti tokių įtampų ir stokų, kurių augimo ir soties metais tiesiog nebuvo. Krizė skatina suklusti ir įsiklausyti, pertvarkyti savo ūkį, nugenėti apmirusias puoselėjamo medžio šakas, kad jis galėtų augti toliau. Ši užduotis ne iš lengvųjų: reikia priimti sunkius sprendimus, kurią šaką pjauti, o kuri dar atsigaus. Norėtumėme, kad šių sprendimų apskritai nereikėtų priimti, ir kad viskas būtų taip, kaip anksčiau. Bet sustiprėjęs stokos spaudimas, paprastai pasireiškiantis pinigų trūkumu, skaudžiai primena, kad situacija pasikeitė – jei norime išgyventi, reikia veikti.
Ne visi ekonominės stokos spaudimą jaučia vienodai. Kiekvienam ūkio vienetui jis priklauso nuo įvairių dalykų, pvz. ar nuosmukiui ruoštasi iš anksto ir kaupti rezervai? Ar verslas ar namų ūkis atsidūrė ekonominės audros centre, ar jos pakraštyje? Ar verslo modelis iš esmės gyvybingas ir įmanoma rasti finansinės pagalbos įtikinant, kad sunkumai tik laikini? Visos šios aplinkybės labai individualios. Bet yra sektorius, kuris ekonominės krizės stokas jaučia mažiau dėl sisteminių priežasčių.
Mokestinės valdžios biudžeto pajamos paprastai yra stabilesnės nei atskirų įmonių ar namų ūkių pajamos, mat verslų ir namų ūkių prekes ir paslaugas perkame savanoriškai, o mokesčių mokėjimas yra privalomas. Valdžios sektoriui daug lengviau pasiskolinti nei privačiam, nes jo gebėjimas grąžinti skolą paremtas apmokestinimo ir pinigų dauginimo galia, kurios neturi privatus sektorius. Svarbu ir tai, kad valdžios sektoriaus teikiamų paslaugų ir funkcijų naudingumą mes vertiname visai kitaip, nei privataus.
Pastarajame įmonių naudingumą atskleidžia pelnas, t.y. ar įmonės patirdamos sąnaudas sugeba sukurti prekes ir paslaugas, kurias pardavusios gauna daugiau negu išleido. Tai yra ekonomiškai būtinas pridėtinės vertės testas, kurį visos įmonės ilguoju laikotarpiu turi išlaikyti, o neišlaikiusios – persitvarkyti arba pasitraukti. Valdžios sektoriuje tokio testo nėra. Ir tai stipriai apsunkina neefektyvių institucijų ir išlaidų identifikavimą. Jis krizės metu tampa neišvengiamai apveltas įvairių interesų, subjektyvių svarstymų dėl vienos ar kitos funkcijos svarbos, politikos inertiškumo. Šios priežastys leidžia valdžiai užsidengti nuo krizės spaudimo ir išvengti tokio persitvarkymo, kurį patiria privatus sektorius.
Be šių sisteminių priežasčių atsiranda ir papildomų aplinkybių, kurios natūraliai esantį ir krizės dar sustiprintą stokos spaudimą valdžios sektoriui palengvina taip, kad jo beveik ir nesijaučia. Atėjus ekonominei krizei 2009 m. kai BVP krito 15 proc., Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidos tais metais buvo sumažintos 3 proc., 2010 m. – 2 proc. Tad valdžios sektoriaus išlaidos mažėjo žymiai švelniau, nei privataus, tačiau visgi mažėjo. Priešingai, šiemet po pirmojo pusmečio BVP kritimo sekė ženklus viešųjų išlaidų padidėjimas.
Eurostat duomenimis, valdžios sektoriaus išlaidos pirmąjį šių metų pusmetį palyginus su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, augo net 19 proc. Lietuva yra trečia iš ES šalių, kuriose valdžios sektoriaus išlaidos augo labiausiai.
Tokį didelį kontrastą tarp 2009 ir 2020 m. nulėmė stipriai pasikeitusios aplinkybės. Pirmiausia, Lietuvos valdžiai pasiskolinti daug tapo nepalyginamai lengviau. Taip nutiko dėl to, kad turime eurą ir nebėra valiutos devalvavimo rizikos. Bet dar svarbiau yra tai, kad Europos centrinis bankas daugindamas pinigus dideliais mastais supirkinėja ES narių valdžios sektoriaus skolos vertybinius popierius taip stipriai iškraipydamas finansų rinkų veikimą. Tokioje rinkoje vertybinių popierių kainos neatspindi jų rizikos. O tai valdžioms reiškia skolą be palūkanų ir visas sąlygas užsidengti nuo bet kokio krizės spaudimo ir poreikio į ją atsiliept..
Prie išlaidavimo prisideda ir dar vienas pavojingas motyvas. Į valdžios sektoriaus išlaidavimą vis labiau pradedama žiūrėti kaip į ekonomikos atsigavimo ir augimo šaltinį. Noras skatinti ekonomiką valstybės lėšomis tampa didelių ir kone bet kokių išlaidų pateisinimo argumentu. Įprastai valdžios išlaidos yra argumentuojamos būtinybe finansuoti tam tikras valstybės funkcijas. Tačiau kai pirmu tikslu tampa “skatinimas”, išlaidų naudingumas ima atrodyti antraeiliu klausimu. Vertinimo kriterijai yra „atpalaiduojami“. Tikslas išleisti daugiau visada reiškia mažiau kritišką išlaidų vertinimą.
Vienas iš lietuviškų to pavyzdžių yra Ekonomikos DNR planas, kuriuo siekta „sparčių ir efektyvių investicijų į Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir augimą“. Kad to pasiektų, toks planas turėtų parengti dirvą privačioms investicijoms, gerinti mūsų konkurencingumą per realius svertus, per visiems prieinamas geras investicines sąlygas, užtikrinti, kad teisėkūroje mokesčių ir reguliavimo poveikis ekonomikai ir investicijoms būtų pagaliau vertinamas ne formaliai ir ne pro pirštus. Realybėje šio plano realizavimo procesas rinkos dalyviams sukėlė svarių abejonių, kad didelė lėšų dalis išdalyta neefektyviai, o kadangi išleisti “reikia” dideles sumas ir greitai, tad iš stalčių traukiami seni projektai.
Atlaisvėjusios valdžios sektoriaus galimybė skolintis bei biudžeto išlaidavimo kaip savaiminio tikslo atsiradimas kelia grėsmę ne tik viešojo sektoriaus finansų tvarumui. Visa tai dar labiau sumažina valdžios sektoriaus motyvaciją kritiškai vertinti savo funkcijas, tikslus ir priemones jiems pasiekti. Krizės laikmečiu toliaregė politika ir kryptingas biudžetas tampa kaip niekad svarbūs.
