Žinia, kad prekės ženklas „Sviestas sviestuotas” yra uždraustas, nustebino visuomenę. Verslas, kuris įkūnija svajones apie smulkaus verslo ateitį, apie viduriniosios klasės stiprėjimą – gali žlugti. Jauni žmonės, kurie neprašo pašalpų, bet patys užsidirba sau, savo šeimoms ir moka valstybei mokesčius, yra nuvilti ir įskaudinti. Tiek, kad svarsto likviduoti šį verslą.
Filologai bando juos raminti: „sviestas sviestuotas” yra apskritai ne apie sviestą. Tai – pleonazmas, įvairiomis kalbomis skambantis skirtingai, bet žymintis tą patį – perdėtą to paties dalyko ar reiškinio apibūdinimą. Angliškai tai būtų „much of a muchness”, prancūziškai „crème de la crème”, rusiškai ir lenkiškai vėl tas pats mums pažįstamas sviestas. Filologai ir nuomonės formuotojai jau pabėrė Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) visą šūsnį balandėlių, medžiotojų dešrelių, dėduko nugarinės ir užpylė juos paukščių pienu. Žmonės baiminasi, kad ilgainiui visi šie gardūs dalykai turėtų išnykti iš mūsų vartosenos, jei viską vadinsime tiksliai taip, kaip leidžia prekių ženklinimo taisyklės.
Bet nerkime giliau. Ar šis VMVT užkliuvęs frazeologizmas nėra pačios valstybės institucijos darbo apibūdinimas? Ir ne tik šios. Juk valstybės institucijų priedermė savo paslaugomis padidinti visuomenės kuriamą vertę, o tai reiškia, kad visos funkcijos turi būti griežtai tikslingos, procedūros – optimalios, be jokio blaškymosi ir dubliavimo, minimaliais kaštais pasiekiančios visuomenei svarbų tikslą. Kitaip tariant, kaštų ir naudos santykis turi būti toks, kad šias funkcijas apskritai būtų verta vykdyti. O kai to nėra, valstybė gamina sviestą sviestuotą.
Įdomu, kiek kainavo mums visiems VMVT patikrinimai, atliekami karantino metu, kai visa valstybė turėjo kovoti už išgyvenimą? Kai kiekvienu išsilaikančiu verslu reikia džiaugtis, o ne jį skandinti? Žvelgiant į reguliavimų kilmę, – kodėl Lietuva kažkada nepateikė EK sąrašo prekių, kurioms nebūtų taikomi nauji reikalavimai? Kaip apskritai nutinka, kad būtinos valstybės funkcijos apleidžiamos ir už tai niekas niekada nebaudžiamas, o nebūtinos ir ginčytinos – vykdomos stropiai?
Dažnu atveju brangiai mums atsieinanti, „sviestuota“ veikla remiasi perdėtu uolumu ar stokojamu ekonominio dėsningumo suvokimu, nukreipia reguliavimą apskritai ne į tą sritį, ne į tą tikslą, kurio visuomenei reikia. Pavyzdžiui, valstybės sektoriaus atžvilgiu konkurencijos neiškraipymo principai yra menkai stebimi, už pažeidimus nebaudžiama arba jiems net suteikiamas teisinis pagrindas (pvz., vidinių sandorių įteisinimas.) Tuo pat metu privačias įmones persekioti mėgstama, jei ne veiksmais tai neįrodytais kaltinimais iš tribūnų. Kokią vertę turi menkų ir ginčytinų dalykų, smulkių gamintojų persekiojimas, kai stambiu mastu konkurencija yra nuolat ir sistemiškai pažeidžiama? Pavyzdžių yra daug daugiau: nuo nuolat kuriamų naujų licencijų, kad tik tikrintojai darbo nepritrūktų, ar pasipylusių įspėjimų bei baudų į internetinę prekybą greituoju būdu bandančioms pereiti įmonėms ir kitų virtualių patikrinimų.
Štai čia susiduriame su esminiu iššūkiu – kadangi institucijoms skirti ištekliai nepriklauso nuo pasiektų tikslų ir rezultatų, o priklauso nuo darbuotojų skaičiaus, tarnybinio atlyginimo, priedų, priskaičiuotų baudų ir pan., institucijos pagal apibrėžimą negali suteikti visuomenei to, ko iš jų tikimasi – taiklios, efektyvios ir proporcingos veiklos, kuriant mokesčių mokėtojams už jų sumokėtus mokesčius realią vertę. Dabar gi valdžios institucijose visi dirba, triūsia, smulkmeniškų procedūrų laikomasi ir, maža to, jos nuolat tobulinamos, atsakomybė nuolat griežtinama, o rezultatas? – Sviestas sviestuotas, ir ne kitaip.
Tuo metu, kai visi džiaugiamės naujais vėjais politikoje, šis atvejis glumina. Bet jis nutiko laiku, perspėdamas apie tai, kokiomis priemonėmis reikia veikti, norint pakeisti valstybės aparato tikslus ir vertybes. Gavome gerą perspėjimą: jeigu neįdiegti nauji principai, veikia seni. Jei atlyginama ir skatinama už baudas, sistema gamina baudas. Tam, kad sistema pasiektų visuomenei reikalingus tikslus, šie tikslai turi būti išversti į biurokratinę kalbą, paversti valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, procedūromis, skatinimo sistema.
Grįžtant prie „Sviesto sviestuoto“, įmonės vadovai buvo perspėti apie prekės ženklo uždraudimą prieš pat šventes. O sausio 8 d. jiems jau ruošiamasi taikyti nuobaudas. Ir kadangi sistema veikia – savo pačios logikos atžvilgiu – nepriekaištingai, jau pradėtas procesas dėl baudų paskyrimo.
„Sviesto sviestuoto“ prekės ženklo problemą galima išspręsti ir paprasčiau negu pasiryžusios įmonės steigėjos. O jos teigia, kad vienintelė išeitis – nutraukti veiklą, nes sukurti naują prekės ženklą prisotintoje rinkoje yra sudėtinga. Privačioms kūrėjoms galima patarti kitus būdus: pridėti prie prekės ženklo „ne” arba „ar”. Taigi jos pardavinėtų „ne sviestą sviestuotą“, ką ir norėjo įrodyti VMVT. Arba jos galėtų sumaniai užduoti vartotojui retorinį klausimą – „ar sviestas sviestuotas?“ Įdomu, ar toks pavadinimas tiktų?
Tuo tarpu išspręsti valstybinio sviesto problemą yra sunkiau. Dievaži, reguliuotojai nesiryžtų panaikinti savo gaminamo pertekliaus. Valstybinis sviestas greičiausiai pasirinks būtent tokį sumanų sprendimą – visuotinai praneš, kad jo reguliavimas yra jokiu būdu „ne sviestas sviestuotas”. Arba, užuot drąsiai panaikinę savo prekės ženklą, jie retoriškai klaus visuomenės – argi sviestas sviestuotas?
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
