Laikas nuo laiko tenka girdėti meną ir kūrybą priešinant su ekonomika ir verslu. Žinia, dabar daug kas pateikiama dirbtinai supriešintai, nes lyginimo būdu siekiama gauti sau geresnę poziciją pandemijos apribojimų kontekste. Ir tai suprantama. Visgi nereikėtų įstrigti tose skirtybėse, ypač kai jų praktiškai nėra.
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų yra, kad verslas ima iš bendruomenės, o kultūra jai duoda. Tuo tarpu abu, jei veikia bendruomenėje ir nuo jos priklauso, ir ima, ir duoda – tokia ir yra normali žmogiška ekonominė ir kultūrinė veikla. Kitas reikalas, jei jie neveikia bendruomenėje – pavyzdžiui, kultūros įstaiga finansuojama tik mokesčių mokėtojų pinigais, o verslas teikia išskirtinę paslaugą ir bendruomenė neturi iš ko rinktis.
Vienas iš labiausiai paplitusių mitų yra, kad verslas ima iš bendruomenės, o kultūra jai duoda.
Argi baras tik ima iš bendruomenės? Ar ir duoda? Duoda sultis bei alų ir ką nors užkąsti (nors nebūtinai apsimoka), vietą, šilumą ir jaukumą, draugišką atmosferą, savo ir komandos atsidavimą, rūpestį ir gebėjimą tą vietą ir veiklą išlaikyti. Taip kaip kinas, paveikslas ar spektaklis duoda emocinį potyrį. Ir visi šių materialių bei nematerialių gėrybių teikėjai turi būti pakankamai ekonomiškai įgudę, kad galėtų duoti: turėti lėšų išlaikyti įmonę, mokėti mokesčius, samdyti žmones, organizuoti marketingą ir panašiai. Kad sėkmingai gyvuotų, kultūros kūrėjai turi būti pakankamai verslūs, o verslai – pakankamai kūrybingi.
Ir vieniems, ir kitiems, gyvybiškai svarbi laisvė veikti ir priimti sprendimus, o reguliavimai ir apribojimai – našta, kuri trukdo, o kartais ir neleidžia gyventi. Pandemija ir dėl jos įvesti veiklos ribojimai – vienoda nelaimė ir verslams, ir menams. Kai kuriems iš jų – tai netgi žlugimo priežastis. Kitiems – naujų veikimo formų provokacija, nors daugumai – tiesiog sunkus metas. Apribojimai kultūrinei veiklai laikomi ilgai, bet ir verslai toli gražu ne visi gali dirbti. Netikrumas dėl ateities ir išteklių trūkumas – visiems vienoda problema, kuri yra ne tik finansinė, bet ir kūrybinė. Netekę sąlyčio su žiūrovais ir laisvės veikti, kaip norėtųsi, dalis kultūros kūrėjų praranda kūrybiškumą, verslų – motyvaciją vėl keltis ir pradėti iš naujo. Kiekvienam kūrybiniam procesui reikia įkvėpimo, netgi tam, kuris iš šono atrodo visai proziškas.
Jei verslai vienoje ar kitoje situacijoje nebendradarbiauja su kultūros kūrėjais, nereiškia, kad jie nusistatę prieš. Jie gal dabar apskritai su niekuo nebendradarbiauja ir naujų idėjų nevysto – pandemija ištiko ir juos, ne tik menus. Tai, kad kažkas yra verslas, savaime negarantuoja, kad jis generuoja geresnius pinigus ar finansiškai geriau tvarkosi nei menas. Žinia, sėkmingi menai dažnai yra ypač pelningi verslai. Kas tik patvirtina, jog sėkmingai veiklai abu pradai yra lygiai reikalingi – ir kūrybiškumas su polėkiu, ir gebėjimas atliepti kliento poreikius bei veikti efektyviai.
Verslo savininkai taip pat nebūtinai supranta konkrečią meno rūšį ar meną apskritai. Ir neprivalo. Gal jie 100 proc. atsidavę savo sričiai, remia beglobius gyvūnus ar aukoja ligoniams. Niekas nemato tikrų žmogaus intencijų iš išorės, o girtis savo pilietiškumu ne visi puola.
Kuo daugiau žmonių mato meną, kaip jiems reikalingą dalyką, tuo labiau jie supranta, kad už jį reikia mokėti – ne simboliškai, o tiek, kiek jis kainuoja. Tai geroji žinia menininkams. Tačiau svarbu, kad šis supratimas nebūtų užgožtas supriešinimo, esą menas (ar mokslas) gėrį kuria kitiems, o verslas tik sau. Visi kuria prekes ir paslaugas žmonėms: klientams, žiūrovams ir klausytojams. Gaunamų pajamų dalį visi naudoja veiklai tęsti ar plėsti, dalį pasiima sau. Kiekvienas tokią dalį, kurią gali pagal konkrečią situaciją. Kas pasiima per daug – ar būtų tai menininkas, ar verslininkas – netrunka pajusti, kad pažeidė balansą. Kas nelabai jautrus ir nepajunta – lieka jo sąžinės reikalu. Nuo savęs pervertinimo rinkoje saugo vartotojai – pakėlus per daug kainas arba sumenkus kokybei, vartotojų sumažėja ir pajamos krenta. Tik tų, kurie gauna garantuotą finansavimą, niekas nesaugo – nebent jie patys.
Kas pasiima per daug – ar būtų tai menininkas, ar verslininkas – netrunka pajusti, kad pažeidė balansą. Kas nelabai jautrus ir nepajunta – lieka jo sąžinės reikalu.
Dar vienas netikras skirtumas – esą menininkas tai pašaukimas, o visos kitos veiklos tik šiaip „darbo vietos“. Pašaukimas nėra menininkų išskirtinė markė. Visur, kur žmogus veikia pagal pašaukimą, yra vertė, o kur ne savo vietoje – jos nėra. Ne veiklos sritys padaro žmones iškiliais, sėkmingais ir naudingais bendruomenei, o žmones, veikdami sau pritinkančiose srityse, sukuria tuos vaisius, kuriais bendruomenė džiaugiasi.
Laidą „Ekonomika šiandien“ apie kultūros kuriamą pridėtinę vertę galite rasti čia
