Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo Investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 13 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 13(1) straipsniu įstatymo projektą (toliau – Projektas), kuriuo siūloma sudaryti palankesnes sąlygas perkelti visus ar dalį įmonės darbuotojų į Lietuvos Respubliką, kai investuotojas vykdo naujas investicijas ir kuria naujas darbo vietas, perkeldamas įmonės veiklą ar jos dalį iš trečiųjų šalių.
LLRI pritaria iniciatyvai lengvinti migracijos procedūras projekte numatytais atvejais, tačiau atkreipia dėmesį į Įstatyme numatytus kriterijus, ribojančius galimybę pritraukti daugiau aukštą pridėtinę vertę kuriančių įmonių.
Projektu siūloma pakeisti Investicijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nustatant, kad šiame punkte nurodytiems investuotojams taikomos ir šio įstatymo 131 straipsnyje numatytos specialios investavimo ir verslo sąlygos. Taigi, nauju reguliavimu galėtų pasinaudoti tik su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ar jos įgaliota institucija investicijų sutartis sudarę investuotojai, kurie, be kita ko, pagal investicijų sutartį įsipareigotų sukurti ne mažiau kaip 20 naujų darbo vietų, o jose įdarbintų asmenų vidutinis metinis darbo užmokestis būtų ne mažesnis kaip 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskelbto savivaldybės, kurioje investuojama, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio.
Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas investicijų dydžio kriterijus – ne mažiau kaip 1 448 100 eurų (5 000 000 litų) privačių investicijų – buvo nustatytas dar 2003 metais, kai valstybė skatino kapitalo investicijas į savivaldybių infrastruktūrą, gamybos ar paslaugų sritį, o 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytas naujų darbo vietų skaičiaus kriterijus – 20 darbuotojų – 2014 metais, kai valstybės parama buvo orientuota į užsienio paslaugų centrų pritraukimą.
Tokie apribojimai mažina Lietuvos galimybę pritraukti daugiau pažangių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių įmonių iš trečiųjų šalių. Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad dėl COVID-19 pandemijos pradėjus strigti tarptautinėms tiekimo grandinėms, daugelis Europos Sąjungos valstybių narių svarsto apie gamybinių įmonių, kurios gamybos veiklą vykdo kituose žemynuose, susigrąžinimą, naujų pritraukimą ir strateginę autonomiją užtikrinančios gamybos plėtrą. Taip pat pažymima, kad šie pokyčiai aktualūs ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriaus investicijoms.
Lietuvoje vis dar sunkiai vystantis inovacijomis ir „know-how“ grįstai ekonomikai, reikalingas išskirtinis dėmesys informacinių technologijų paslaugų sektoriaus įmonėms, startuoliams. Šio sektoriaus įmonėms nėra būtina investuoti 1 448 100 eurų ir / ar sukurti 20 darbo vietų, tačiau jų kuriama pridėtinė vertė gali būti labai aukšta. Tokios įmonės dažniausiai nuomojasi biurų patalpas (nuoma nėra investicija į kapitalą), o jų investicijos į įrangą gali nesiekti tokios vertės, ypač jei įmonėje dirba keli darbuotojai. Jei įmonė perkeliama, ji gali naudoti jau turimą savo įrangą, tuomet veiklą gali pradėti investuodama minimaliai.
LLRI siūlo peržiūrėti Investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytus investicijų dydžio ir darbuotojų skaičiaus kriterijus ir, atsižvelgiant čia išdėstytus argumentus, juos sumažinti. Taip būtų išplėstos galimybės daugiau įmonių investuoti mūsų šalyje.
