Elena Leontjeva.
„Visuomenės poreikius atitinkantis viešasis sektorius“ – šios koalicinės vyriausybės siekinys, jos programos šerdis. Šio tikslo gelmėje – fundamentalios viešojo sektoriaus reformos, o regimoje dalyje – pasitikėjimu ir pagarba paremtas valdžios santykis su žmogumi. Toks, kurio reikia ir žmogui, ir valdžiai.
Deja, iš pradžių naujosios valdžios dėmesį pasiglemžė pandemija. Paskui – migrantų krizė. Vienai krizei besibaigiant, kyla kita ir ateitis nežada jokio atokvėpio. Jeigu visos pajėgos kaskart metamos gaisrų gesinimui, planinėms, neekstremalioms, tačiau pačioms svarbiausioms reformoms nelieka laiko.
Žmogiškai tokia padėtis suprantama. Visi esame gyvenę laikais, kai vos spėjame gesinti gaisrus. Visgi, anksčiau ar vėliau pastebime, kad nauji gaisrai įsiplieskia stipriau dėl sistemų pamatuose rusenančių ugnies židinių. Ypač, jeigu jie buvo neliesti dešimtmečiais ir laukia kibirkšties, kad viskas aplink suliepsnotų.
Dėl valdžią ištikusių gaisrų masto ją galima nuoširdžiai užjausti. Ir tos užuojautos dvasioje verta pažvelgti į ateities gaisrų rizikas, kurios taps beveik neišvengiamos, jeigu viešojo sektoriaus reforma nevirs valstybės prioritetu.
Pirma, politiniai siekiai ir rinkimų pažadai, kuriems gautas rinkėjų mandatas, gali taip ir likti neišpildyti – nes jie netaps visų valdžios institucijų kryptinga veikla. Kitaip tariant, politikai veiks sau, biurokratija – sau. Blogiausia, kad žinome, kuris čia stipresnis. Vadinasi, tikslai, vardan kurių buvo eita į valdžią, negalės būti realizuoti. Nes šalį valdo sena rutina, įpročiai ir tradicijos, kurias pakeisti politikas ir buvo pasiryžęs – tam ir ėjo į valdžią.
Vadinasi, tikslai, vardan kurių buvo eita į valdžią, negalės būti realizuoti. Nes šalį valdo sena rutina, įpročiai ir tradicijos, kurias pakeisti politikas ir buvo pasiryžęs – tam ir ėjo į valdžią.
Antra, visos valdžios skaitmenizavimas dabar jau yra neišvengiamas. Tačiau tam, kad būtų įmanoma ir tikslinga skaitmenizuoti, pradžioje turi būti aprašyti visų valdžios funkcijų, atsakomybių, procesų ir procedūrų algoritmai. Tuomet gali paaiškėti, kad aprašyti logine seka daugelio jų tiesiog neįmanoma. Loginės grandinės ims griūti, kai reikės aprašyti žemės įsigijimo procedūras, padalintas tarp Nacionalinės žemės tarnybos, savivaldos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos taip, kad ir patys valdininkai tiksliai nežino, kas pirmas deda parašą, ir kuris parašas už ką konkrečiai atsako. Kai reikės suskaitmeninti reikalavimus prekių ženklams ar maisto ir veterinarijos tarnybos taikomus kriterijus.
Tuomet visi puls gesinti visai nevirtualius gaisrus – paaiškės, kad prieš skaitmenizuojant reikia skubiai sukurti skaidrią, suprantamą ir žmogaus proto aprėpiamą tvarką. O tam reikalingos nuoseklios ir fundamentalios reformos. Kitaip laukia viena išeitis – skaitmenizavimo profanacija. Blogųjų pavyzdžių jau turime: e-sveikata – tokia visiems reikalinga ir tokia nepatogi naudoti, nors daugybę kartų perdaryta. Tad skaitmenizavimui reikia ruoštis dabar, skaidrinant, paprastinant ir gryninant valdžios funkcijas ramiai ir kryptingai.
Trečia, jau rengiamas kitų metų valstybės biudžetas. Tai ne šiaip skaičiai – tai visų valstybės institucijų ir visuomenės lėšomis finansuojamų veiksmų metinis aprašas. Jeigu biudžetas buvo ruošiamas to paties reformų nepaliesto aparato, be akylaus politinio dalyvavimo, nekvestionuojant institucijų funkcijų ir nesiejant biudžeto asignavimų su pasiektais naujaisiais tikslais (pavyzdžiui, klientų pasitenkinimas viešąją paslauga, jos reitingai, o ne surenkamos baudos), tuomet didelė tikimybė, kad gyvensime pagal biudžetą, labiau panašų į praėjusios, o ne šios vyriausybės programą.
Galima ir toliau vardinti ketvirtą, penktą, ir daugiau rizikų. Suprantant, kad ir išorinių gaisrų ateityje gali būti daugiau, taigi valstybės valdymo kokybė pasireikš per gebėjimą greitai ir efektyviai reaguoti į iššūkius. O tai reiškia stiprias institucijas, kuriomis visuomenė gali pasitikėti. Tad šis ruduo – dar vienas šansas sugrįžti prie valstybės pamatų tvirtinimo. Tam, kad gaisrų ateityje būtų mažiau.
Komentaras buvo publikuotas savaitraštyje „Verslo žinios“.
