Teisės aktų gausą Lietuvoje lemia įsitikinimas, kad įstatymas – geriausias įrankis problemoms spręsti, pirmadienį pristatytoje studijoje pabrėžia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI).
Tiek registruojamų, tiek priimamų teisės aktų skaičius auga ir šiuo metu siekia 12,5 tūkst. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė 3 276 įstatymų, tai – 665 įstatymais daugiau nei 2012–2016 m. Vidutiniškai per vieną Seimo posėdį priimamų teisės aktų skaičius, Seimo kanceliarijos duomenimis, nuo 2,6 (1992–1996 m. Seimo kadencijoje) išaugo iki 7 (2016–2020 m. Seimo kadencijoje).
Tarp priežasčių, kodėl įstatymų skaičius nuolat auga, LLRI teigimu, yra įsitikinimas, kad įstatymas yra geriausias įrankis problemoms spręsti, ir bandymas jais taisyti jau galiojančių teisės aktų spragas.
„O šių atsiradimo priežastis – paprasta: netinkamai atliktas poveikio vertinimas. Kitaip tariant, gali būti, kad priimant įstatymą, nebuvo pagalvota apie jo įtaką tokioms sritims kaip valstybės finansai, administracinė našta, korupcijos mastas ir kt.“, – pastebi LLRI ekspertė Karolina Mickutė.
Pareigą atsakyti į klausimą, kodėl naujas teisės aktas yra reikalingas, kokią problemą juo siekiama spręsti, kokias pasekmes jis gali turėti ne tik visuomenei, bet ir įstatymo vykdytojui, Lietuvoje įtvirtina Teisėkūros pagrindų įstatymas. Tą daryti rekomenduoja ir Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.
„Nepaisant to, Lietuvoje apie galimus padarinius dažnai nutylima. Mūsų tyrimai rodo, kad apie poveikį nepagalvojama priimant daugiau kaip pusę naujų teisės aktų. Dar mažiau dėmesio politikai skiria teisės akto alternatyvų, tarp kurių ir galimybė įstatymo visai nepriimti, vertinimui: iš 57 numatomo teisinio reguliavimo poveikio pažymų kiti galimi sprendimai problemai spręsti minimi tik vienoje jų“, – sakė LLRI ekspertė Karolina Mickutė.
Tai, jos teigimu, didina riziką, kad teisės aktus keisti gali reikėti labai greitai – pristatant ar įgyvendinus naują įstatymą į dienos šviesą gali lįsti neaiškumai ar prieštaravimai. „Pavyzdžių tokioms situacijoms taip pat turime: štai, Socialinio draudimo pensijų įstatymas, per pastarąjį dešimtmetį keistas buvo beveik 60 kartų. Gyventojams tai reiškia ne ką kitą, o neužtikrintumą dėl savo senatvės pensijos nustatymo tvarkos, valstybei – menkstantį pasitikėjimą jos valdžios institucijų veiksmais ir papildomas išlaidas naujai užkuriamam teisėkūros procesui“, – aiškino K. Mickutė.
Nuolatinė įstatymų kaita be kita ko reiškia tai, kad visuomenę kamuojančioms problemoms spręsti politikai nemato jokių kitų kelių, išskyrus naujų įstatymų priėmimą.
„Vis dėlto svarbu suprasti, kad teisinis reguliavimas nėra ir negali būti laikomas vieninteliu visuomeninių santykių reglamentavimo šaltiniu. Problemos turi būti sprendžiamos tame lygyje, kur tai padaryti galima veiksmingiausiai. Įstatymai tinkami ne visais atvejais”, – pažymi K. Mickutė.
Europos Komisija, jos teigimu, rekomenduoja pirmiausia apsvarstyti alternatyvą visai nieko nekeisti. Būtent tai turėtų būti atskaitos taškas vertinant kitas galimas įstatymo alternatyvas: savireguliaciją, edukacijos ir informacijos sklaidą apie egzistuojančią problemą, šių alternatyvų taikymą kartu ir kt. To nepadarius, neapžvelgus jokių kitų kelių, kurie gali tikslingiau, efektyviau ir proporcingiau išspręsti susiklosčiusią problemą, visas poveikio vertinimas tampa formaliu, yra pakertamas viso politinio proceso patikimumas.
Su visa studija galite susipažinti šioje nuorodoje.
Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Daugiau skaitykite šioje nuorodoje.
