Pirma infliacinio mokesčio banga – pats pinigų nuvertėjimas. Tiesa, infliacijos našta ne visiems vienoda: ji priklauso nuo to, kaip greitai šalis, įmonė ar žmogus pasinaudoja karštais infliaciniais pinigais. Tie, kas gauna karštus pinigus pirmiausia – laimi daugiausiai, o labiausiai pralaimi tie, kuriuos infliaciniai pinigai pasiekia vėlai. Po to, kai infliaciniai mechanizmai jau paleido kainų augimą, ir pamažu didėjančios žmogaus ar įmonės pajamos negali kompensuoti pabrangusių išlaidų.
Todėl ir vyksta šalių, ūkio subjektų ir žmonių lenktynės: kas paims greičiau ir daugiau, tas bus laimėtojas. Lietuvai skirtos pandemijos suvaldymo lėšos itin lėtai pasiekė nuo pandemijos nukentėjusias įmones, o daugelio taip ir nepasiekė, užstrigo INVEGOS ir valstybės fondų aruoduose, sustojo dėl daugybės kliūčių ir kriterijų. Tad infliacinio mokesčio našta Lietuvai yra santykinai didesnė, negu toms šalims, kurios greitai ir sumaniai padalino (ir tebedalina) karštus pinigus.
Antroji banga mus pasieks, kai pajamoms augant, šioms bus taikomas aukštesnis progresinis mokesčių tarifas. Galima prognozuoti, kad dėl infliacijos su progresiniais mokesčiais susidurs žymiai daugiau aukštą pridėtinę vertę sukuriančių žmonių, negu iki šiol.
Kiekvienas vadovas, šiais metais susidūręs su numatytų plėtros projektų brangimu, žino, kad prieš 3–5 metus pastatyti pastatai, įsigyti įrenginiai šiandien įmonei atsieitų žymiai brangiau.
Trečioji banga atplūs, kai įmonių pelnai ims mažėti, nes kaštai augs greičiau, negu brangs galutinis produktas. Ir net jeigu pelnai dėl infliacijos atrodys pakankamai įspūdingi, jie sunkiai pajėgs atkurti gamyboje sunaudotą ilgalaikį turtą. O tai reiškia laipsnišką produktyviosios kapitalo bazės praradimą. Kiekvienas vadovas, šiais metais susidūręs su numatytų plėtros projektų brangimu, žino, kad prieš 3–5 metus pastatyti pastatai, įsigyti įrenginiai šiandien įmonei atsieitų žymiai brangiau. Jeigu įmonės pastatų ir įrenginių vertė yra 1 mln. Eur, šiandien atkurti šį turtą gali kainuoti jau 1,5 arba net 2 mln. Eur. Paprastai kalbant, jeigu įmonė prieš tris metus įsigijo biuro kėdę už 100 Eur, per nusidėvėjimui skirtus šešis metus ji atskaitys į sąnaudas tuos 100 Eur, nors jau šiandien įsigyti naują kėdę kainuotų 150 Eur. Ir kas bus po trijų metų – nežinia.
Tad mokesčių tikslais skaičiuojamos nusidėvėjimo sąnaudos stipriai atsiliks nuo realybės. Netgi tuo atveju, jeigu įmonės perkainuos ilgalaikį turtą (o tai daryti tokiu metu tikrai verta), mokestinis turto nusidėvėjimas nepasikeis. Vadinasi, iš pelno bus atimamos neadekvačiai mažos nusidėvėjimo sąnaudos: reali pelno mokesčio našta padidės, o sunaudoto ilgalaikio turto atstatymo galimybės – mažės.
Ilgalaikio turto atstatymas taps pagrindiniu pandeminės infliacijos sukeltu iššūkiu. Čia galima atpažinti dvi priešpriešines tendencijas. Viena vertus, investuoti krizės metu yra rizikinga. Vis dar didėjantys pelnai gali sukurti iliuziją, kad įmonė yra pelninga, o tai ekonominio neapibrėžtumo sąlygomis skatina išdalinti pelną – nors ilgalaikio turto atstatymo atžvilgiu tie pelnai jau yra nepakankami. Kita vertus, praėjusių krizių analizė rodo, kad tam, jog nuosmukis neužsitęstų, įmonėms kaip tik svarbu investuoti. Nepaisant krizės, svarbu atstatyti kapitalo bazę. Įmonių investicijos yra tas veiksnys, kuris padeda išvengti krizės sukeliamų pasiūlos duobių ateityje. Investuoti ypač aktualu dabar, kai yra beveik neribotos galimybės plėsti gamybą ir didinti pardavimus. O kur dar skaitmenizavimas ir žaliasis kursas, kurie įvyks tiek, kiek įmonės realiai į juos investuos.
Įmonių investicijos yra tas veiksnys, kuris padeda išvengti krizės sukeliamų pasiūlos duobių ateityje.
Tad kuri iš dviejų tendencijų bus stipresnė? Didele dalimi tai priklausys nuo mokesčių. Tai suprasdamos kitos šalys jau ėmėsi veiksmų. Štai, Čilė dėl pandemijos sumažino pelno mokestį iki 10% ir leido 100% ilgalaikio turto amortizaciją. Čilės motyvus nesunku suprasti, jie puikiai pagrįsti ekonomine logika. Kitas kelias mums seniai pažįstamas, jo svarstymas netgi įtrauktas į Vyriausybės programą (svarstymas, tiesą sakant, jau įvyko, bereikia sprendimų), yra pereiti prie paskirstyto pelno apmokestinimo. Tuomet infliacijos išpūsti pelnai nebūtų apmokestinti keliagubai, o reinvestuojama pelno dalis sugebėtų realiai atkurti įmonės ilgalaikį turtą bei stiprinti kapitalo bazę. Šis modelis patrauklus ir tuo, kad nebėra poreikio atskirai skaičiuoti fiskalinio ilgalaikio turto nusidėvėjimo.
Toks sprendimas atrodys itin pagrįstas, kai atvilnys ketvirtoji infliacinių mokesčių banga – parduodant akcijas, nekilnojamąjį turtą ar kitą turtą, kainų skirtumas, išsipūtęs infliacinio burbulo dėka, irgi bus apmokestinamas. Ypač didelė ir nemaloni staigmena tai bus ilgalaikiams savininkams, akcininkams, kurie nuo Lietuvos nepriklausomybės puoselėjo įmonių sveikatą, nuolat investavo ir stiprino kapitalo pagrindus. Infliacija padidins jų akcijų vertę, ir mokestį teks sumokėti ne tik nuo akcininko rūpesčiu padidintos vertės, bet ir nuo grynai infliacinio priedo.
Štai tokios bangos laukia mūsų netrukus. Sprendimų teks ieškoti visiems kartu. Galvojant apie šalies ekonominę ateitį ypač verta susirūpinti gresiančiu įmonių kapitalo bazės nustekenimu. Kapitalo bazės praradimas neišvengiamai ves į ekonominio našumo mažėjimą, į mažesnę pridėtinę vertę, šalies konkurencingumo smukimą. Bus itin apmaudu, jeigu neišnaudosime retos galimybės atsiliepti į augančią paklausą globalioje rinkoje. Tad kapitalo išsekinimui būtina užbėgti už akių anksčiau, negu jis taps matomas statistikoje, bendrojo vidaus produkto ataskaitose ir galiausiai – mažėjančiame valstybės biudžete.
