Visą praėjusį pusmetį teko gilintis į Lietuvoje taikomas migracijos procedūras. Daugybę kartų kėlėme klausimus dėl vizų ir leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarkos. Pamažu brendo supratimas, kad būtina išlaisvinti migracijos tarnybas nuo perteklinės biurokratijos. Ir tik dabar, į Lietuvą plūstant karo pabėgėliams, kai pavyko akimirksniu supaprastinti leidimų gyventi Lietuvoje išdavimą, staiga supratau gilią šių žodžių prasmę. Tik įsiklausykite – Leidimas Gyventi.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Taip, nuo to, kaip greitai mūsų valstybės institucijos sugeba išduoti nuo karo išsigelbėjusiems žmonėms Leidimą Gyventi Lietuvoje, priklauso jų gyvenimas. Tai vardan jo buvo atsisakyta ilgų tikrinimų – žmogaus kvalifikacijos atitikimo darbo rinkos poreikiams, diplomo, profesijos kodo, darbo patirties. Ir jeigu anksčiau ukrainiečiui tekdavo laukti leidimo gyventi Lietuvoje maždaug keturis mėnesius, dabar tai trunka apie… valandą.
Šiandien mūsų žmonės vyksta parsivežti ukrainiečių, bėgančių nuo karo siaubo, dalinasi su jais būstu, maistu, gyvenimui reikalingais daiktais. Karas mobilizavo mus. Išgrynino, kas svarbiausia. Ir šią patirtį verta giliai apmąstyti ir plačiai pritaikyti. Iššūkių valstybėje laukia daug, tad ne tik migracijos tarnyboms, bet ir visai valstybės tarnybai ateina valanda atsisakyti beprasmiškos biurokratijos.
Tai išlaisvins ne tik reikalingas lėšas, bet ir laiką, kuris pokyčių metu tampa lemtingas. Juk kokią gyvenimo sritį bepaimtume, visur prikurta kliūčių, trukdančių pokyčiui. Ar sugebėsime pakeisti nutrauktas tiekimo grandines naujomis? Ar žaliajai energijai bus atverti visi reikalingi keliai? Kaip greitai pavyks gauti leidimus naujiems, dabar taip stokojamiems būstams?
Šį kartą valstybės užduotis – išlaisvinti laiką pokyčiams, apmalšinti biurokratinius reikalavimus, veikti vienybės dvasioje, neatidėlioti nei savo, nei verslo veikimo, kad visi drauge kurtume gerovę ir įveiktume pokyčius. Jeigu bus sutrumpintos biurokratinio derinimo grandinės, turėsime Lietuvoje ir elektros, ir maisto – ekonomika nugalės sunkmetį.
Iliustracijai, kokių lobynų turime, pateiksiu tik vieną pavyzdį. Šiandien sunkiai sergantys ligoniai po keletą metų laukia jiems reikalingų vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą, nors įstatymas tam skiria 180 dienų. Pripažįstama, kad klinikiniams tyrimams atlikti ir terapiniam vaistų poveikiui nustatyti trūksta lėšų ir kvalifikuotų specialistų.
Tačiau neklausiama, ar apskritai būtina Lietuvoje tirti vaistą, kuris jau yra registruotas Europos vaistų agentūroje ir ištirtas kitų, pajėgesnių Europos Sąjungos šalių? Jeigu vaistas yra efektyvus Olandijoje ar Prancūzijoje, lygiai toks jis bus ir Lietuvoje, tad kokią vertę tūkstantį dienų kuria mūsų specialistai, kurių, kaip pripažįsta pačios tarnybos, ir nėra? Priminsiu, kad kažkam vaistų laukimas reiškia ribą tarp gyvenimo ir mirties.
Šiais metais šalies išgyvenimas priklausys nuo to, kaip sugebėsime susitelkti į tai, kas svarbiausia ir mums bendra. Gyvenimas.
