83 proc. vaistų, kuriuos patvirtina Europos vaistų agentūra (EVA), Lietuvoje yra neprieinami. Blogesnė situacija tik Šiaurės Makedonijoje, nurodoma Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA) 2020 m. atliktame tyrime.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
Kai vaistas registruojamas Europos mastu, gali būti teikiamos paraiškos dėl jo įtraukimo į kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Kai kuriose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, kad vaistas taptų prieinamas pacientams, reikalaujama atlikti jo klinikinių tyrimų vertinimą ir nustatyti vaisto terapinę vertę.
Vokietijoje šis vertinimas trunka vidutiniškai 120 dienų, o Lietuvoje konkretaus vaisto pacientai gali laukti net iki 2 metų. Onkologinėmis ligomis sergantys vaistų laukia dar ilgiau – 907 dienas (Vokietijoje – 121 dieną). Skaičiuojama, kad iš 51-os paraiškos įtraukti vaistus į kompensuojamųjų sąrašą, pateiktos dar 2019 m., 2020-ųjų sausį buvo nebaigta svarstyti didžioji dalis – 40. O šiuo metu Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje (VVKT) analizuojami dokumentai, pateikti dar 2020 m. vasarą. Pagal galiojančią tvarką ši procedūra turėtų trukti iki 180 dienų.
Klinikinių tyrimų vertinimas ir vaisto terapinės vertės nustatymas Lietuvoje vykdomas ir tuo atveju, jei kitos ES valstybės narės tai jau būna padariusios. Kitaip tariant, jei vaistas patvirtinamas Vokietijoje ar kaimynėje Lenkijoje, tai nereiškia, kad ir Lietuvoje šis vaistas atsiras ar bus įtrauktas į kompensuojamųjų sąrašą. Negaunant tinkamo ar naujo gydymo blogėja pacientų sveikatos būklė, didėja ankstyvos mirties rizika. Riboti ištekliai Lietuvoje leidžiami ES valstybėse jau atliktiems vertinimams dubliuoti. O sergančiam ligoniui laikas ypač aktualus.
Tiek už vaistų vertinimą atsakinga VVKT, tiek kitos valstybės institucijos pabrėžia, kad procesai stringa dėl finansinių ir žmogiškųjų išteklių trūkumo. Pati vaistų patekimo į kompensavimo sąrašus procedūra yra brangi ir imli darbui. Pavyzdžiui, nėra galimybės dokumentus pateikti nuotoliniu būdu, tenka versti dokumentus į lietuvių kalbą ir panašiai. Tai apsunkina galimybes smulkesniems vaistų gamintojams savo produktus pateikti Lietuvos rinkai, ir pacientų galimybės gauti naują gydymą dar labiau sumažėja.
Kai kurios ES šalys jau taiko paprastesnę vaistų įtraukimo į kompensuojamųjų vaistų sąrašą tvarką. Viena jų – Bulgarija, kurioje inovatyvūs vaistai į kompensuojamųjų sąrašus įtraukiami, jeigu jų terapinė vertė yra analogiška bent penkiose iš atrinktų šešiolikos Bendrijos valstybių. Kai vaistas skirtas retoms ligoms gydyti, jis į kompensuojamųjų sąrašą įtraukiamas, jeigu jo terapinė vertė jau yra nustatyta ir sutampa su gautąja bent penkiose iš visų 27 ES valstybių.
Gali būti, kad naujų vaistų į kompensuojamųjų sąrašus neskubama įtraukti, nes siekiama atidėti valstybės išlaidas, reikalingas už šiuos vaistus sumokėti. Tačiau finansinių ir žmogiškųjų išteklių problemas reikia spręsti ne taupant pacientų sveikatai, o atsisakant perteklinės biurokratijos.
Ribotų išteklių trūkumas, kuris, beje, nebūtinai susidaro dėl didžiulio vaistų paraiškų skaičiaus, įpareigoja ne laukti, o ieškoti būdų atsisakyti juos suvalgančių beprasmių procedūrų. Tai, kad vaisto paraiškos vertinimo procedūros yra imlios laikui, lemia ir didesnį valstybės institucijų darbuotojų, tad ir biudžeto jiems išlaikyti poreikį. Taip ribotų išteklių trūkumo problema užprogramuota tik didėti.
Sutrumpinę biurokratines grandines ir atsisakę perteklinių reikalavimų, užtikrintume tvarų sprendimą, kuriuo būtų galima ne tik sutaupyti brangių išteklių, bet ir iš tiesų padėti pacientams. Reikalavimai, kuriuos vaistas turi šiandien atitikti, kad taptų prieinamas vartotojui, tik imituoja rūpinimąsi jo sveikata, o realiai yra kuriamos kliūtys gauti naujus, kitose šalyse jau pasiekiamus vaistus.
Siekiant užtikrinti, kad reikalingi vaistai pacientus pasiektų laiku, būtina siaurinti valdžios institucijų atliekamas funkcijas, atsisakyti bet kokio rinkos imitavimo ir nebedubliuoti bet kokių, bent ES jau atliktų, vertinimų. Stingant lėšų ir kompetencijų, net ir atliekamas vaisto vertinimas yra tik darbo imitavimas, siekiant uždėti varnelę veiklos ataskaitoje. Tai, kaip vaistas veikia, nepriklauso nuo šalies, kurioje yra vartojamas. Jei jis efektyvus Vokietijoje, lygiai toks pat bus ir Lietuvoje.
