Klausantis diskusijų apie „Sodros“ ateitį Lietuvoje, apima neviltis. Sistemai pinigų trūksta ir trūks. Kai kurie politikai jau šnibždasi, kaip čia nusavinus, kad ir menkus, žmonių sukauptus pinigus būsimoms pensijoms. Keista, žmonės mokesčių moka vis daugiau, o pinigų – kaip nėra, taip nėra. Kas gi čia kalti – žmonės ar sistema?
Praeitą savaitę turėjau garbės bendrauti su vienu iš Čilės pensijų reformos architektų – Carlosu Caceresu (Carlos Cáceres). Jis vadinamas vienu iš „Čikagos berniukų“ – grupės ekonomistų, kurių dauguma baigė Čikagos universitetą (JAV) arba asocijuotą Katalikiškąjį Čilės universitetą.
Apie Čilės pensijų sistemą išaiškėja keletas paprastų dalykų. Taupyti Čilės žmonėms buvo leista jau beveik 30 metų ir tai duoda puikius rezultatus. Pensininkai Čilėje ne keikia valdžią, o seka pasaulinių biržų naujienas. Mat jų pensijų fondų pinigai yra investuoti į didžiausias pasaulines kompanijas. Nežinau, ar Čilės pensininkai turi „iPhone‘us“, bet jie yra vieni iš kompanijos, gaminančios „iPhone‘us“ bendrasavininkų.
Čilės privati pensijų sistema puikiai išsilaikė beveik 30 metų, nors per šį laikotarpį pasaulis ir Čilė patyrė ne vieną sukrėtimą. Taupymu paremta pensijų sistema ne tik išsilaikė, bet ir klesti. Pagal įvairius skaičiavimus, vidutinė kasmetinė finansinė grąža yra apie 6-8 proc. didesnė nei infliacija. Kitaip tariant, investuotas 100 dolerių kasmet priaugina po 6-8 papildomus dolerius. Tai reiškia, kad kapitalas pradėtas kaupti, pvz., prieš 12 metų – jau padvigubėjo. Ir padvigubėjo ne popieriuje, o realybėje – už investuotus pinigus galima nupirkti dvigubai daugiau prekių.
Dar daugiau, sukaupti pinigai yra net savotiškas valstybės stabilumo garantas. Net po pastarosios krizės, pensijų fondai yra sukaupę investicijų, prilygstančių apie 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Ką tai reiškia? Paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, sausio mėn. Čilėje staiga viskas sustoja, nė vienas žmogus nieko nebedirba ir negamina. Pensijų fondų lėšų užtektų išlaikyti visus Čilės gyventojus (ne tik pensininkus) iki rugpjūčio pabaigos lyg nieko nebūtų atsitikę.
O kaip sekasi valstybinei pensijų sistemai Lietuvoje? Spręskite patys. Jau dabar „Sodros“ įsiskolinimas yra apie 10 proc. nuo BVP. Jei sausio mėn. Lietuvoje viskas staiga sustotų, mes neturėtume nieko. Badautume, ir dar būtume skolingi!
Kuo skiriasi Lietuvos ir Čilės sistemos? Lietuvoje „Sodros“ sistema yra paremta finansų piramidės principu. Kiek surenkama – tiek ir išdalinama. Nėra nei taupymo, nei investicijų. Tiksliau sistema dar prastesnė už finansų piramidę, nes dar yra ir pasiskolinama, o skolų mokėjimas užkraunamas mokesčių mokėtojams ir ateities kartoms.
Čilėje pinigai yra kaupiami ir investuojami. Būtent Čilės modelis yra tikras kaupimas senatvei. Dirbdamas žmogus pinigus kaupia. Senatvėje – leidžia. Vieni pasiima sukauptą sumą ir už tai nusiperka pensiją iki gyvos galvos. Kiti – tiesiog pasiima pinigų sumą ir daro su ja ką nori: laiko po čiužiniu, vėl investuoja, perka namus, jachtas ir t.t.
Jei Lietuvos politikai taupymu pagrįstą sistemą būtų sukūrę jau Nepriklausomybės pradžioje, dabartiniai pensininkai gyventų daug geriau. Bet per daug kaltinti anuometinių politikų negali: buvo daug nežinomybės ir neaiškumo.
Tačiau šiandien viskas aišku kaip dieną. Lietuvos valstybinė pensijų sistema nepaliaujamai grimzta žemyn, paskui tempdama ir visą šalį. Politikų kalbos, kad įsiskolinimas bus padengtas „Sodros“ skolą paprasčiausiai perkeliant į biudžetą, reiškia ne ką kitą, kaip skolos nurašymą. Paprastai tariant, atsivėrę sistemos trūkumai laikinai bus užkimšti mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigais. Vėliau skylė vėl atsivers ir ją vėl reikės kamšyti.
Ką daro politikai? Nori apskritai panaikinti mažą sistemos stabilumo dalelę, t.y. pensijų fondus. Fondus, kuriuose, skirtingai nei „Sodroje“, pinigai yra kaupiami ir investuojami. Sukaupiama mažai? Taip, bet tik dėl to, kad valdžia neleidžia į fondus pervesti daugiau. Netgi priešingai, pervedimus nuolat mažina. Ir tai daroma ne dėl nežinomybės.
Privatūs pensijų fondai nukirstų ryšį tarp pensininkų pragyvenimo ir valdžios malonės. Kas būtų, jei lietuvis pensininkas, panašiai kaip pensininkas Čilėje, išeidamas į pensiją pasiimtų solidžią sukauptą sumą? Pensininkas tampa nepriklausomas nuo valdžios. Iš jo pensijos – nei neatimsi, nei sumažinsi. Nes tai yra pensininko pinigai, padėti pensininko banko sąskaitoje (ar po čiužiniu). Nelabai pagąsdinsi ar pamaloninsi pensininką prieš rinkimus su pažadais didinti pensiją. Nes žmogus pensijoje gyvena iš savo sukauptų pinigų. Su privačiomis pensijomis turėtume senjorus, o ne pensininkus.
